Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "Рано или поздно наступает минута, когда впереди только прошлое, а будущее - позади." Лешек Кумор
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Pazangios lietuviu technologijos?
[Frozen]

Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
  Frozen      FORUMAI -> Lietuvos istorijos forumas Message format 
 
Tomas Baranauskas
Posted 2004-11-19 15:21 (#18485 - in reply to #17949)
Subject: Straipsnis apie kūlgrindas



Administrator

Posts: 6986
5000500500500200200501010105
Location: Vilnius
KŪLGRINDŲ, MEDGRINDŲ IR ŽEMGRINDŲ KLAUSIMU

Zenonas Baubonis


Kūlgrindos, medgrindos ir žemgrindos (apie pastarąsias duomenų mažiausia) sudaro atskirą archeologijos paminklų grupę. Deja, jos dar nebuvo susilaukusios apžvalginio straipsnio, be to, ir tyrinėti pradėtos tik paskutiniais metais.

Aukščiau minėtais terminais vadinami turintys strateginę gynybinę reikšmę keliai, grįsti akmenimis, rąstais arba pilti žemėmis ir einantys per pelkes, upes ir pelkėtas jų pakrantes arba ežerus.

Jos žinomos ne tik Lietuvos TSR teritorijoje, bet (iš žinučių šaltiniuose) ir Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, viena Latvijoje, tačiau registruojamos tik Lietuvoje.

Dėl duomenų stokos sunku kalbėti apie tikslią kūlgrindų, medgrindų ir žemgrindų chronologiją. Prūsų genčių teritorijoje jos žinomos jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių (TLE, 1986. p. 423). Lietuvoje, kaip rodo paskutinių metų atradimai, šie paminklai atsiranda kiek vėliau: Kernavės (Širvintų raj.) medgrinda datuojama IV-VII m. e. a. (A. Luchtanas, 1987). 1984 m. Burbiškių-Reistrų-Dargių k. (Šilalės raj.) kūlgrindoje rasta dalis įmovinio ietigalio. Jo išlikęs įmovos ilgis 16,5 cm, įmova ties lūžiu yra rombo formos. Pagal V. Kazakevičių, tokie ietigaliai priskiriami 3 potipiui ir Vakarų Lietuvoje randami neretai. Jie datuojami VII-IX a. (V. Kazakevičius, 1979). Vadinasi, dabartiniais duomenimis, kūlgrindų ir medgrindų atsiradimą ir naudojimą Lietuvos TSR teritorijoje reikia atkelti į vidurinį ir vėlyvąjį geležies amžiaus laikotarpius. Neabejojant, kad jos naudotos ir vėliau.

Iki šiol apibūdinti šiems paminklams literatūroje vyravo terminas "kūlgrinda". Tai žemaitiškas sudurtinis žodis, reiškiantis "akmenų grindys". Terminas naudojamas sąlyginai, kadangi atspindi tik vieną iš keleto grindimui naudotų medžiagų. Ateityje, tikslumo dėlei, reikėtų naudoti ir kitus, anksčiau minėtus terminus.

Savo paslaptingumu, neperprasta tiesimo technika šie paminklai seniai atkreipė liaudies dėmesį, išsiliejusį gausiuose padavimuose. Jų tiesimas buvo priskirtas mitinėms būtybėms, bei vėlesniems istoriniams įvykiams, susijusiems su švedų ir prancūzų ekspansijomis.

Kaip neatsiejama senovės Lietuvos kelių dalis ir patikimas apsaugos įrenginys, kūlgrindos, medgrindos ir žemgrindos anksti pakliuvo į rašytinius šaltinius. XIV a. pabaigos kryžiuočių kelių aprašymuose (J. Jurginis, 1983. p. 8-10) minimus Yžnės upės "tiltą" galima tapatinti su Padievičio (Šilalės raj.) (LKPS, 1973. p. 178) kūlgrinda, o Varnės upės - gal būt, su Rešketonių k. (Plungės raj.) (P. Tarasenka, 1928. p. 224) neaišku iš kokios medžiagos darytu keliu, ėjusiu per pelkes. Apie kelią per pelkes tiesimą XIV a. pabaigoje rašo ir J. Strijkovskis (A. Jonynas, 1984. p. 111).

Duomenų apie šių paminklų buvimą pagausėja nuo XIX a. pabaigos, augant susidomėjimui istoriniu palikimu. Daugelis iš jų yra tik trumpos žinutės. Pirmasis šias žinutes surinko F. Pokrovskis (Ф. Покровский, 1899).

Daug dėmesio kūlgrindoms ir medgrindoms skyrė L. Kšivickis, nemažai jų aplankydamas, o Alkupio k. (Šilalės raj.) kūlgrindą netgi keliose vietose atidengęs (L. Kšivickis, 1928. p. 69).

Remdamasis ankstesne literatūra, periodika, žvalgomųjų išvykų duomenimis ir kitais šaltiniais, žinias apie juos paskelbė P. Tarasenka (P. Tarasenka, 1928).

Daug medžiagos apie aprašomus paminklus sukaupė Valstybės archeologijos komisija (toliau VAK). Medžiagoje pateikti smulkesni kūlgrindų, medgrindų ir žemgrindų aprašymai su liaudies padavimais ir pavadinimais.

Remiantis VAK, Kauno Vytauto Didžiojo vardo muziejaus ir kitais duomenimis, 1938 m. sudarytas "Senovės paminklų sąrašas". Į jį įtraukti ir minėti paminklai.

Po Antro Pasaulinio karo ši paminklų grupė nesusilaukė didesnio dėmesio. Tik dalis jų buvo įtraukta į 1969 m. "Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašą", o vėliau, žvalgomųjų ekspedicijų metu, kai kurių nesuradus, į 1972 m. sąrašą įtraukta dar mažiau. (LKPS, 1973) kai kurios kūlgrindos buvo pripažintos sunaikintomis, brastomis arba kitais ne archeologijos paminklais. Dabar sąraše liko 5 kūlgrindos ir 1 medgrinda.

Paskutiniais metais pagaliau ir ši archeologijos paminklų rūšis susilaukė archeologų tyrinėjimų. 1983 m. Mokslų Akademijos Istorijos instituto (vad. V. Urbanavičius) jau tyrinėtas Obelių (Ukmergės raj.) grindinys, susijęs su laidojimo paminklais (V. Urbanavičius, 1983). Vilniaus Valstybinis universitetas (vad. A. Luchtanas) tebetyrinėja Kernavės (Širvintų raj.) medgrindą (A. Luchtanas, 1987).

Renkant medžiagą apie kūlgrindas, medgrindas ir žemgrindas, archeologinėje medžiagoje ir literatūroje pavyko aptikti 63 objektus. Bet tai ne galutinis skaičius. Dalis jų jau gali būti sunaikinta, kiti, galbūt, yra vėlyvi keliai ir nebus priskirti šiai paminklų grupei. Dar kitą dalį, galbūt, bus galima priskirti prie istorinių brastų. Riba tarp brastos ir kūlgrindos sąvokų dar labai neaiški. Pavyzdžiui, iš šaltiniuose rastų duomenų apie 10 brastų per upelius matyti, kad pusė iš jų yra bent dalinai grįstos akmenimis. Be to. dėl duomenų stokos neaišku, ar grindinys nėjo ir toliau pakrante, kuri galėjo būti ir pelkėta. Kita pusė brastų yra prie piliakalnių ir alkakalnių ir tarnavo panašiems tikslams, kaip ir kūlgrindos, medgrindos ir žemgrindos, sudarydamos neatsiejamą archeologijos paminklų komplekso dalį. Be to, Žemaitijoje daugelis brastų vadinamos kūlgrindomis, ir atvirkščiai, kartais kūlgrindos, medgrindos ar žemgrindos šaltiniuose figūruoja kaip brastos.

Lietuvos TSR teritorijoje šiais paminklais gausiausias regionas - etnografinė Žemaitija. Pusė jų yra 11-oje jos rajonų. Likusiuose regionuose pasiskirstę maždaug vienodai po 5-10. Tokio skirtumo priežastys ne visai aiškios. Galbūt, didele dalimi tai sąlygojo gamtinės sąlygos.

Suskirsčius aprašomus objektus pagal gamtines kliūtis, per kurias juos tekdavo tiesti, pasirodė, kad daugiausia jų pelkėtose vietose - 38. Jeigu pridėjus tuos paminklus, kurie eina laukuose (5) ir miškuose (2), nes anksčiau ir jie, turbūt, buvo pelkėtose vietose, iš viso su pelkėmis susijusios 45 kūlgrindos, medgrindos ir žemgrindos. Likusios 3 nurodyta ėjus per ežerą, 10 per upelį, 1 per balą. Keleto objektų gamtinė kliūtis Šaltiniuose neužfiksuota.

Šaltiniuose, esamais duomenimis, iš 63 objektų - 34 yra prie archeologijos paminklų. Daugiausia jų prie piliakalnių - 23. Iš šio skaičiaus 2 yra tarp dviejų piliakalnių, 2 tarp piliakalnių ir salų ežeruose, 1 tarp piliakalnio ir akmens, 1 tarp piliakalnio ir alkakalnio. Toks kūlgrindų, medgrindų ir žemgrindų gausumas leidžia spėti, kad dalis jų buvo sudėtinė piliakalnių gynybinės sistemos dalis.

Likusieji paminklai susiskirstę taip - 3 prie alkakalnių, 2 nuo mitologinių akmenų, 2 netoli pilkapių, 2 tarp kaimu, 1 ėjo iki dabartinės miško "Naujienų" aikštelės (pagal padavimą ten apsistodavo į medžioklę atvykęs didysis kunigaikštis Vytautas). Šie duomenys rodytų, kad minėti paminklai naudoti ir pagonybės kulto ribose, turbūt, jau buvusioms po krikščionybės įvedimo, kurioms buvo būtinas slaptumas. Remiantis paskutinių metų Obelių kapinyno tyrinėjimų duomenimis matyti, kad jos naudotos ir laidojimo paminklų teritorijoje, susijusių su vandeniu.

Iš ko buvo daromos kūlgrindos, medgrindos ir žemgrindos galime spręsti iš 44 aprašymų.

Daugiausia yra kūlgrindų - 27. 10 jų konstrukcija aprašyta plačiau.

Viršutinė važiuojamoji jų dalis padaryta iš lygiai sugrįstų nedidelių 10-20 cm skersmens, retkarčiais ir didesnių lauko akmenų. Kortais po grindiniu yra dar vienas ištisinis (Alkupio k. Šilalės raj.) arba dalinis grindinys (Daugų mst. Alytaus raj.), kuris sutvirtina viršutinį. Matyt, jeigu pelkė būdavo labai klampi, reikėdavo daryti šiam grindiniui pagrindą ir sutvirtinimą. Dabartiniais duomenimis, pagrindas buvo daromas trejopai. Tai arba 50-80 cm storio netvarkingai sumestas lauko akmenų sluoksnis (Karūžiškės k., Padievičio k. Šilalės raj.), arba į pelkę sumesti kelmai, sakos ir rąstigaliai (Obelių k. Ukmergės raj.), arba gana sudėtinga konstrukcija, kaip kad Alkupio k. kūlgrinda (Šilalės raj.). Be dviejų eilių grindinio po juo ėjo smėlio sluoksnis, o dar giliau pušinių skersai klotų rąstelių eilė. Kūlgrindui sutvirtinti iš šonų, ėjo pušinių polių eilės, Kitur naudoti akmenų pleištai (Daugų mst. Alytaus raj.). Poliais tvirtinta ir Burbiškių-Reistrų-Dargių (Šilalės raj.) kūlgrinda, bet tik iš atitekančios upelio pusės, be to neaišku ar visu jos ilgiu, ar tik per upelį. Poliai buvo tiek tiek išlindę virš grindinio paviršiaus, kas neleido iškrypt iš kelio ir pristabdė jos užnešimą dumblu. Tam tarnavo ir abipus kūlgrindų iškasti grioviai (Kerūžiškės k. Šilalės raj.; Petrikaičių k. Kretingos raj.). Kartais kūlgrinda sudaro 30 cm ir daugiau pakilimą, kas taip pat apsaugodavo nuo dumblo (Piliakalnio k. Kapsuko raj., Petrikaičių k., Sūdėnų k. Kretingos raj.).

Medžiais grįstų grindinių - medgrindų yra kur kas mažiau - 7.

Jų konstrukcija paaiškėjo iš 1987 m. kasinėjimų Kernavėje (Širvintų raj.). Grindinys padarytas iš 10-12 cm skersmens pušinių rąstelių, kurių plotis 2,40 cm. Jis tiestas tiesiog ant pelkės paviršiaus be pagrindo.

Prie Šiaulių miesto piliakalnio einančios medgrindos, taip pat, buvo darytos iš rąstelių (neaišku kokio storio), kurie prislėgti akmenimis.

Pagal aprašymus, žemgrindos darytos iš rąstų, akmenų ir žemių (Varnupių k. Kapsuko raj.), pilti akmenimis su žemėmis (Šimšų k., Tolučių k. Kelmės raj,; Sūdėnų k. Kretingos raj.) arba pilti iš žemių (Piliakalnio k. Kapsuko raj. Martininkų miške, Ukmergės raj.).

Kūlgrindų, medgrindų ir žemgrindų ilgis tiesiogiai priklausė nuo gamtinės kliūties ilgio, pasirenkant minimalų jos įveikimo nuotolį. Trumpiausi grindiniai (3-4 m) ėjo per upelius (dalį kurių, galbūt, reikia priskirti istorinėms brastoms), o ilgiausi per pelkes (nuo 100 m iki kelių kilometrų).

Kelių plotis užfiksuotas 16 aprašymų. Daugelis jų grįsta akmenimis. Pagal vežimų ašių plotį etnografiniais (A. Vyšniauskaitė. J. Loniauskaitė; 1977, p. 145-146) ir archeologiniais (J. Jablonskis, 1974) duomenimis galima išskirti tris grupes.

1. Iki 1,5 m - 3. Tokio pločio kūlgrindos, turbūt, buvo naudojamos eiti pėsčiomis arba jojant.

2. 2-3 m - 7. Jomis buvo galima važinėti vežimais, prasilenkti dviems jojikams.

3. 4-6 m - 6. Šiomis kūlgrindomis buvo galima prasilenkti ir dviems vežimams. Susisiekimas jomis, tur būt, buvo judrus, todėl šios kūlgrindos nebūtinai buvo slaptos.

Medgrindoms šis kūlgrindų skirstymas netinka. Didesnis rąstų plotis buvo reikalingas sumažinti grimzdai, nes medgrindos buvo tiesiamos tiesiog ant pelkės, be pagrindo.

Baigiant norisi pažymėti, kad dėl duomenų stokos nemažai straipsnyje išdėstytų minčių yra hipotetinės. Tik nauji archeologiniai tyrinėjimai patvirtins jas ar paneiks.


__________________________________________________________________________________________________
Aktualūs kultūros paminklų tyrinėjimų uždaviniai: Konferencijos pranešimų tezės (Vilnius, 1988 m. spalis), Vilnius, 1988, p. 47–53.
Top of the page Bottom of the page



Frozen
Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2018 PD9 Software