|
| Šiaip jau manau, kad tikrai atskiros temos verta tema apie istoriografijos vietą visuomenėj ir - jos atsakomybę.
Jei žmonėms reikia tik žinių, tai kodėl niekas neskaito kokių nors knygų su įvairaus laikotarpio meteorologų, derlingumo ar pan suvestinėm?
Kodėl tuoj po nepriklausomybės paskelbimo visi puolė pirkt Gudavičiaus leidinius apie istoriją? Gal tam, kad rastų, jog "Vytautas buvo šaunuolis, pastatė Lietuvą ant "europinių bėgių"". Podraug, beskaitydami lietuviai suprato, jog " natūralus-šalutinis produktas" tokio pastatymo (vėžiu) - oligarchijos įsigalėjimas (juk Vytautas rėmėsi vien oligarchais: antai - kryžiuočiai ieško būdų išlaisvint Novgorodą iš Vytauto įtakos ir randa - paremia liaudies sukilimą prieš bojarinus). Dabar nepurkštaudami turim tą oligarchiją, kuri (kaip reika suprast iš Gudavičiaus mokymo) - "buvo neišvengiamas dalykas mūsų šlovingiausiais ėjimo Europon laikais".
Gal čia galima apeliuot į kažkokį istorikų atsakomybės jausmą? - Juk nei Čekijai, nei - ypač - Slovėnijai tos oligarchijos neprireikė, o gyvenimo lygis pastarojoj lenkia taip išgirtosios Airijos?
Arba. Puikiai žinomas panslavizmo, pangermanizmo jausmas ir judėjimai. Tiek germanai, tiek slavai savo istoriografijose turi aprašymus apie savo šlovingą, bendro vaidmens tarpsnį. Baltai tokių aprašymų neturi. Na, žinom, kad ir "prūsai buvo nepėsti". O "tie latviai - lepšiai", nors iš tiesų Lietuvos atsparumas prieš Kalavijuočius daug kur rėmėsi (ypač - Traidenio laikais) "latviškomis" jėgomis.
Ar ne dėl to mes niekad nepagimdysim jokio ten panbaltizmo? Juk lietuviai bevelija verčiau solidarizuotis su mirusiais prūsais, nei su latviais?
Geriausia, ką turim - deklaracijas apie Pabaltijo tautų solidarumą, nors tie estai mums - tiek pat savi, kaip ir čiukčiai.
Įdomu kartais pažiūrėt, kokios temos šiame forume susilaukia mažiau dėmesio, o kurios - kažkodėl visiems pasirodo aktualios. Įdomu, ar patys istorikai žino - kodėl?
| |
|
Istorija ir savimonė
