Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "The palest ink is better than the best memory." Chinese Proverb
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Epitome Principum Lituaniae... Augustinus Rotundus
[Frozen]

Jump to page : 1
Now viewing page 1 [30 messages per page]
View previous thread :: View next thread
  Frozen      RESOURCES -> Šaltiniai / Источники / Sources Message format 
 
Ibicus
Posted 2005-08-11 20:22 (#27342)
Subject: Epitome Principum Lituaniae... Augustinus Rotundus


Expert

Posts: 6122
50005005001001010
EPITOME PRINCIPUM LITUANIAE A MIGRATIONE ITALORUM P. LIBONE VEL, UT LITUANICA HISTORIA SCRIBIT, PALEMONE DUCE USQUE AD JAGELLONES

Lituanos ab Italis originem ducere, sermo agrestium, multum ad sermonem Italorum, tanto locorum et temporum intervallo, accedens, verisimile facit; nam nobiliores ex consuetudine, quam cum Polonis et Russis, ob commune imperium habent, Polono et Russo sermone, nativum permutarunt. Venisse autem eos in has regiones, quae Lituanae ditionis sunt, Domicio Nerone, Romanorum imperatore, crudelissimo humani generis hoste, et in extremas hasce orbis terrarum oras duce P. Libone, quem Palemonem corrupto nomine historia vocat, qua imperium Romanum non pertigerat, profugisse, memoriae Russicarum litterarum proditum est, ab hocq. Libone Liboniam, nunc Livoniam, dictam.

Sunt, qui Attila Hunno Italiam vastante huc eos profugisse scribunt. Sunt et qui civili bello, quod inter C. Caesarem et Pompeium gestum est, manum quandam Romanorum, deserta Italia, in iis oris consedisse urbemq. Romove de nomine Romae condidisse scriptis prodiderunt. Qui horum verius, disputandum non conseo, dum modo constet, Lituanos gente Italos esse. Certe in Ultraiectinorum tablinis extare scriptum, Erasmus Stella refert, Ultrajectum antea Antoniam fuisse vocatam, ab Antonioque conditam, eum vero Antonium se iis socium adiunxisse, qui Roma ob Neronis saevitiam profugerant, atq. ad Rheni ostia conse disse; reliquos vero ulteriores sedes quaesitum enavigasse; quod veritatem historiae Lituanicae confirmat, fuisse qui Roma per mare Atlanticum ad usq. Rheni ostia, Neronis saevitiam fugientes, navigarint, eosq. esse, qui in Lituania et Libonia consederint.

Ab hoc Libone, vel si malis Palemone, tres filios procreatos esse traditur: Borcum, Speram et et Cunam. A Borco, supra flumen Iuram oppidum conditum, ex fluminis et conditoris composito nomine Iurborcum vocari.

Speram ob insignem pietatem divinis honoribus cultum, paludi, in quem cineres defuncti iniecti erant, eius nomine appellate religionem indidisse ferunt.

Cunam vero fratribus utrisq. superstitem prolatasse, augescente populo, habitationum per deserta sedes, et connubia cum vicinis junxisse.

Gimbutus, Cunae filius, in Samagitia, eius frater Cernus, eodem Cuna natus, in Lituania, regnarunt; hi, iunctis viribus, eam Russiae partem, quae Braslaviensi et Polocensi appellatione continetur, clade gravi affecisse scribuntur.

Montvilus, Gimbuti filius, paternae ditionis Samagitia sola contentus, Lituaniam Cerno patruo concessit. Cernus, nulla mascula la prole relicta, Poiatam filiam Sivimbudo, Desprungi Centauri filio, quem quidam una cum P. Libone in has regiones ex Italia venisse autumant, in matrimonium locavit, eiq. dotalem Lituaniam attribuit.

Gimbuto filius Montvilus in Samagitiae regno successit, Sivimbudi vero, quem ex Poiata suscepit, filius Cucuvitus in Lituania et in Sama gitia simul regnasse scribitur, quod verisimile non est, nisi forte Radivillus, Montvili frater, Gimbuti et ille filius, in Russiam expeditionem faciens, Samagitia illi cesserit. Radvillus enim iste, cum comperisset regulos Roxolanorum et Alanorum a Scythis caesos ac profligatos, eorumq. regiones vastatas ac direptas, relicta Samagitia, ad occupandas eas regiones, ut pote Samagiticis ameniores, et propter mitiores coeli temperiem cultiores, expeditionem fecisse una cum Montvilo fratre fertur, et arcem, Roxolanorum lingua appellatam Novogrodiam, domicilium sibi collocasse primum; deinde secundo Crono flumine, quem Nemum vocant, occidentem versus progressum Grodnam usq., post et eam Lituaniae oram, quae Podlachia vocatur, occupasse, in ea Brescium, Drohicinum, Melnicum, dirutas a Scythis ac vastatas arces, restaurasse.

Qui vero scribunt Cucuvitum Sivimbudi Centauri filium cum Cruciferis bella in Prussia gessisse, non supputasse exacte temporum rationem videntur. Si enim vera historia Lituanica est, Cucuvitus iste De sprungi, quem cum P. Libone in haec loca venisse fingunt, nepos fuit, et a tempore, quo avus cum reliquis huc Roma profugit, ducentos annos non implevit, Cruciferi autem multo post aetatem Neronis, qua P. Libo cum Desprungo huc migravit, Prussiam incolere caeperunt: anno enim, ut omnes historiae testantur, a Christo nato paulo post millesimum ducentesimum. Neronem itaq. vixisse et Desprungum Cucuviti avum in has regiones venisse ante adventum in Prussiam Cruciferorum plus quam mille annis constat. Itaq. falsum est Desprungi nepotem ad mille annos pertingere et cum Cruciferis belligerari potuisse.

Montvillus et Radivillus (uti historia habet) P. Libonis seu Palemonis pronepotes fuerunt Italis, vel multo ante Batum, qui circa annum Dni 1245 Russiam primus vastasse scribitur, Russia, quae et Roxolania, Scythica arma sensit, vel, quod magis credere libet, ut iste Montvilus ita et Cucuvitus multo post eam aetatem, qua Itali in Lituaniam migrarunt, remotiore stirpe, quam pronepotum, censendi sunt. Quin et P. istius Libonis, qui fuisse filii scribuntur, Borcus, Cunas et Spera, non filii, sed posteritas serior fuerunt; eorum enim nomina nullam cum Italicis cognationem habere videntur; proximioris vero Liboniae posteritatis nomen et memoriam diuturnitate temporis esse obliteratam suspicandum est. hic Montvilus habuisse duos filios traditur, Nemnum scilicet et Scirmuntum, a Nemno Chronum fluvium nomem [sic!] accepisse, quod in eo infelici casu submersus esset, perinde ut a Tiberio in Albula submerso Albulam Tiberim vocatum Livius scribit. Scirmuntus sterilis decessit.

Radivillus, Montvili frater, vel, ut quidam perhibetur, filius, patre mortuo regiones Roxolanas paternis suisq. armis occupatas possedit et, cum Scythicis incursionibus infestarentur, Curdassum Scytharum Ducem occidit et exercitum eius profligavit, pacatumq. regnum filio Mingailo reliquit.

Mingailus, Radivilli filius, paternis arcibus et oppidis praesidio imposito, ad repetendas avitas regiones animum convertit, Polociosq., Pescovios [!], Novogradios, Russicam gentem, bello subactos, ad Lituaniae Samagitiae et Russiae imperium adiecit.

Scirmuntus, Mingaili filius, Mescislaum, Russiae dominatum armis repetere conantem, aliquot praeliis superavit. Sivimbudi Centauri, Lituaniae et Samagitiae Ducis, auxiliaribus copiis adiutus, postea et Scythas, Russiam duce Balacleo infestantes, per insidias apud Coidanoum [!] instructas superasse fertur.

Troniatus, Scirmunti filius, patri in imperium successit et Curdam, Balaclei Scytharum Ducis legatum, late Russiam ingenti ex Transrhananis, quos vulgo Zawolhanos vocamus, Scythis, collecto exercitu vastantem, ad Ocuniovcam amnem, cruento proelio commisso, profli gavit: caesi enim in eo proelio fratres Troniati Lubortus et Passimuntus, et alii praeclari duces sunt; Troniato tamen victoria cessit.

Olgimuntus, Troniati filius, patri non diu victoriae superstiti succes sit, et laeta pace paternae victoriae beneficio potitus est: tantus enim huius victoriae profectus fuit, ut in multos annos Scythae, ilia clade perculsi, ab irruptionibus in Roxolanas regiones abstinuerint.

Ringoltus quoq., Olgimunti filius, patre mortuo et ipse initio pacatum regnum administravit. Post multos annos, Russiae reguli, iam Graeci ritus religione iniciati, Demetrius Drucensium, Suetoslaus Kiioviensium, Leo Wladimiriensium, bellum illi intulerunt et, Scytharum auxiliis adiuti, ditionem illam, quam Radivillus atavus occupaverat, de Ringolto recuperare conati sunt, sed magno suo malo, nam et ipsi ab eius exercitu caesi sunt, et ad ripam Crononis, qua Mogilnam am nem in se recepit, exercitus eorum deletus est. Ringoltus autem, felici victoria potitus, tranquillum Novogrodiae regnum filio Mendago, qui et Mindalo, postea Mandolphus est cognominatus, ut quidam scribunt, reliquit; quidam tamen Ringoltum sterilem decessisse, quidam filium Volsuincum reliquisse scribunt, sed eum imbellem fuisse, itaq. Novogrodios, contempta eius ignavia, ad Suintaurum Lituanis et Samagitis imperantem defecisse.

Sed si verum est, Mendagum Ringolti filium fuisse, verum quoq. ut sit necesse est, multo plures et, ut ante dictum est, propiores fuisse P. Libonis posteros, quam quot numerantur. Ringoltus enim hic a scriptoribus Lituanae historiae decimum descendentis stirpis gradum post Libonem obtinere scribitur, eius vero filium Mendagum omnium scriptorum testimonio circa Annum Domini millesimum ducentesimum quinquagesimum vixisse, et Christianam fidem professum, dum sacra Baptismatis unda perluitur, Mandolphum appellatum, eandemq. postea fidem abnegasse constat. Quo nam modo itaq. a Nerone, qui Romanus Caesar post Christum natum anno paulo post quam sexagesimo fuit, et cuius saevitiam fugiens P. Libo in Lituaniam migrasse scribitur, et ab hoc Libone per mille et ducentos annos decimae generationis stirps perdurare potuit, nisi forte singulos in singulis stirpibus ultra centum annos vixisse credamus, quod absurdum est credere, vel nisi velimus eorum opinionem sequi, qui, quo tempore Attila Hunnorum Rex Italiam multo post Neronis tempora vastauit, Italos profugos huc peruenisse scribunt, sed nee ab Attilae temporib. decima generatio in hac vitae humanae brevitate ad Mandolphi aetatem propagata perdurare potuit.

Mandolphus a Troniato, Dovimunti filio, caesus, Suintaurusq., uti historia Lituanica habet, Poiatae P. Libonis proneptis pronepos, ei successisse, et dominatum Novogradiae occupatum Lituaniae adiecisse, scribitur. Sed nee is, si trinepos Libonis fuit, Mandolphi aetatem pertingere potuit. Suintaurus enim iste, sive eum trinepotem, quod verisimile non est, sive seriorem stirpem eorum, qui cum P. Libone in has regiones migrarunt, fingamus, paternum genus ex Centauro, P. Libonis comite, duxisse, et in Lituania, Livonia ac in magna Russiae parte regnasse fertur.

Porro Suintauri huius filium Girmuntum, quem alii Giervatum vocant, Girmunti Coliginum, Coligini Romanum, Romani Dovimuntum, huius tandem Dovimunti Troniatum filium fuisse quidam prodiderunt. Ab hoc autem Troniato caesum Mandolphum, deinde post Mandolphi caedem, regnasse eius filium Voisalcum, hoc tandem et ipso caeso, Lituaniae Regnum Suintauro Troniati atavo obtigisse, quomodo verisi mile est? Quomodo enim quinae posterorum progeniei Suintaurus superesse, et ad Voisalci, cuius patrem atnepos occidit, aetatem vixisse, ac tam remotae a se stirpi sursum versum in Lituaniae Regnum succes sisse potuit?

Suintaurum tamen, sive post, sive ante, regnasse in Lituania inter omnes constat.

Cui filium Girmuntum seu Giervatum in Regnum successisse, quo regnante Livonii et Laticolae Christiana religione iniciari caepti, a Lituanis tum adhuc idolatris deficere coeperunt; oppidum hic locasse, et suo nomine Gervati appellasse scribitur, et duos filios habuisse, Trabum et Coliginum; Trabum steriliter decessisse, condito oppido, quod hactenus nomen eius retinet.

Coligino Romanus est natus. Romano autem quinq. fuisse filios refertur: Narimuntum, Olsam, Gedrutum, Dovimuntum, et, cuius su pra mentio est facta, Mandolphi interfectorem Troidenem.

Narimunto natu maximo summa rerum administrandarum in Lituania obtigit. Hunc Theutonici militares, simul ac religiosi fratres, ita enim vocabantur, Volquino duce ad Christianam religionem armis cogere infelici suo successu erant aggressi, sed ab eo victi sunt, ipse Volquinus dux caesus et quinquaginta militares praefecti, quos ex suo instituto Commendatores appellabant, in acie fortiter pugnantes ceciderunt. Narimuntus hic, repudiato maiorum stemmate, pro Hyppocentauro Equitem armatum sibi, exemplo Mandolphi, usurpavit. Mandolphum enim primum vetus suum stemma equite armato commutasse traditur, ad denotandum Principes Lituaniae viros fortes strenuosq. et armatos esse opportere.

Narimunto e vivis sublato, Troidenes frater in regnum successit. Is multis cladibus Poloniam, Masoviam et Prussiam affecit; eo enim tempore non ab uno solum ea regebatur, sed in multas Satrapias seu Ducatus distracta, ad se tuendam infirma, et externorum incursionibus opportuna fuit, quod et Chronica Polonorum testantur.

Troidenus hic ex Masoviae Ducis filia filium suscepit Rimuntum, qui Leone Russiae regulo auctore, cui impense erat addictus, Christianis sacris rito Graeco iniciatus, monasticam vitam est professus. Sed cum Troidenes pater a fratre Dovimunto esset ob regriandi cupiditatem trucidatus, caede paterna excitus, monasticae vitae institutum solvit, et ad vindictam de parricida sumendam animum convertit. Erat iam et hoc parricidio et priore iniuria, quam Narimunto, natu maiori fratri, irrogaverat, cuiusq. uxorem incestis nuptiis sibi copulaverat, Dovimuntus offensis suis exosus. Itaq. facile in eius necem conspiraverunt omnes, et levi proelio eum a Rimunto superari passi sunt, in quo proelio Dovimuntus caesus est. Populares autem Rimunto, legitimo ac hereditario domino, summam imperii tradere voluisse, sed ilium, vindicta paternae caedis contentum, ad institutum vitae monasticae genus revertisse, quamvis variat historia, aliquamdiu eum regnasse, et in Rus sia praedas agentem, a Leone religionis magistro superatum, interiisse, referens, auctorem tamen prius fuisse suis, ut Vitenem virum fortem principem sibi crearent, cum iam ex Centaurorum domo extaret nemo, duobus patruelibus suis, sed tum Principatu immaturis, Olgimunto Olschae, et Ginvilo Gedroti filiis exceptis, praesentem autem rerum in Lituania perturbatarum statum postulare, ut eam vir fortis tuendam ac gubernandam susciperet, neminem vero se nosse Vitene fortiorem et Reipublicae suscipiendae aptiorem.

Vitenes enim hic, ut Petrus Dusburch historiae Prussorum antiquus scriptor ref ert, fuit Putinueri, Regis Lituaniae, filius, qui multis cladibus Poloniam, in multorum dominatus, uti supra scriptum est, distractam, quin et Prussiam, quamvis saepe non inultus, affecit. Fuisse autem eum ex Palemonia seu Libonia Columnensium stirpe prognatum, quae iam in privatas nobilium domos degeneraverat, historia Lituanorum refert. Cuius patrem Potinum seu, ut Dusburch scribit, Putiverum Hieracolae in Samogitia dominum fuisse, Troidenemq. Samagitiam peragrantem hospitio excepisse, eius vero filium Vitenem, pene puerum, ob singularem indolem Troideni placuisse, a quo et educandus in principalium liberorum tyrocinio receptus esset, eum postea virum factum, cum in rebus fortiter ac dextre gestis exercitatus, fidem et industriam suam Principi probasset, palatio praefectum esse. Itaq. fac ile persuasit Rimuntus suis, ut Vitenis, viri fortis, imperio se subiicerent; praesertim, si verum est, quod Petrus Dusburch scribit, quod fi lius Regis fuit, et Libonia stirpe profectus.

Viteni successit filius Gediminus, quamvis Polonicae historiae scriptores Gediminum hunc non filium Vitenis fuisse, sed stabularium comminiscuntur, quin et ab eo dominum suum caesum affingunt; inde fortasse, quod Gediminus iste Dracolytum, Dovimunti, ultimo in Lituania ex Centaurorum stirpe regnantis, nepotem, avitum affectantem regnum et Prussos in se incitantem, occidit, propterea per contumeliam vicini, Gedimini novo imperio invidentes, Principem et Dominum Lituaniae a servo, et maioris contumeliae caussa, a stabulario caesum vulgarunt. Quin Miechovius scribit, Gediminum esse in Prussia caesum Anno a Christo nato 1307, Vitenem autem in Lituania regnasse anno post Gedimini mortem quarto, nempe Anno Christi 1311. Vitenes itaq., secundum Miechovium, superstes Gedimino fuit, quomodo ergo quattuor annis ante caesus Gediminus do minum suum occidere potuit? sed fabula est ex ea, quae supra dicta est, caussa copficta.

Certe constat, Wladislaum Loketkonem Poloniae Regem insigni fortitudine, prudentia et magnanimitate fuisse; quomodo itaq. is adduci poterat, ut Gedimini stabularii et parricidae filiam, filio suo Casimiro, ad maximum imperium nato, uxorem desponderet? profecto tam probrosum sanguini suo, sordibusq. ac parricidio contemeratum coniugium aversatus Princeps magnanimus, gloriaeq. studiosus fuisset.

A Gedimino conditos esse Trokos, et quae nunc Lituaniae primaria urbs est, Vilnae fundamenta iacta scribitur. Refertur, saepe cum Prussis, Livoniis et Russis felici praelio conflixisse, ac imperium suum prolatasse. Reliquisse autem septem filios: Montividum, Narimuntum, Olgerdum, Coriatum, Lubortum, Jaunutum et Keistutum. Ex his maxime insignes eminebant Olgerdus et Keistutus, ac propterea in paternum uterq. Principatum successerunt, reliquis fratribus Satrapiae quaedam attributae. Olgerdus duodecem filios ex Maria, Tuirensis Ducis filia, Graecochristiana genuisse scribitur: Jagellonem, Skirgellonem, Suitrigellonem, Corigellonem, Narimuntum, Languinum, Lubartum, Andream, Butavum, Coributum, Constantinum, Vignutum alias Alexandrum. Ex his quidam maternam religionem Graeco ritu sunt professi, quidam postea Jagellone Poloniae rege facto una cum illo veram Catholicam Romanam fidem colere coeperunt; et ad hos pleraeq. in Lituania ac Russia Principes familiae genus suum referunt, equitisq. armati, Vitenae domus insigni, utuntur, Slucenses praesertim. Huius enim, qui nunc maioribus suis est superstes, tritavus Oligerdus fuit, hoc ordine: Butavi, qui et Vlodimirus, Olgerdi filii, Alexander, Olelko cognominatus, filius fuit, Alexandri Michael, Michaelis Simon, quem Casimiri Regis absentia offensi Lituani Ducem sibi creare, nisi tempori Casimirus eorum consiliis occurrisset, statuerant; hoc Simone Georgius, huius Georgii Slucensis Ducis pater natus est.

Keistutus vero sex habuit filios: Sigismundum, Totvilum, Voidatum, Patricium, Dongutum, et, qui inter ceteros eminebat virtutute, Vitoldum.

Quoniam autem itidem Jagello, Oligerdi filius, patri ad imperium Lituaniae administrandum aptior est visus, factum est, ut is Jagellonem suae ditionis ac imperii, sicut et Keistutus Vitoldum suae, heredes reliquerint. Ceteri fratres, privata vita contenti, pro rata quisq. portione paternae hereditatis provinciis praefuerunt.

Jagello itaq., Oligerdi filius, primus Christianae fidei in Lituania promulgator, Moschorum, Scytharum, Prussorum victor ac domitor, quando Christianus est factus et quibus gestis clarus fuerit, ex Chronicis Polonicis satis constat; quoniam Rex Poloniae, ducta in matrimonium Hedvigi, Ludovici Poloniae et Hungariae Regis filia, erat creatus, et hereditarium Regnum ad usq. Sigismundum Augustum, ultimum huius stirpis in Polonia Regem, pronepotem transmisit. Regnatum in hac domo non totos ducentos annos est.

Vitoldus, Jagellonis patruelis frater, cui dum baptisaretur Alexandri nomen inditum erat, vir bello fortis fuit, Lituaniam strenue a Moschis et Scythis non solum defendit, sed ipse bellum utrisq. his hostibus intulit, eorumq. exercitus numerosos profligavit. Nohaiensibus, Tauricanis, Transrhananis Scythis, armis suis perdomitis, leges tulit, et arbitrio suo regulos praeficit; qui vero ferociores videbantur, ne rebellarent, in Lituaniam migrare, et mediterranea, ad amnem Vacam, incolere coegit, qui aequis legibus cum indigenis vivunt, religionem tamen Machumetanam hactenus colunt.

Vitoldus, Regis Jagellonis permissu, summae rerum in Lituania praefectus, Magni, Jagello vero Supremi Ducis titulum usurpaverunt.

Vitoldo mortuo, Sigismundus frater, Keistuto et ipse natus, Magnus Lituaniae Dux factus, a Suitrigellone patrueli, Jagellonis Regis fratre, saepe bellicis impressionibus infestatus, suorum tandem coniuratione, quod crudeliter et avare imperasset, per insidias caesus est.

Ei Cazimirus, Jagellonis filius, in Ducatu successit, qui postea, Wladislao fratre ad Varnam a Turcis occiso, Rex Poloniae est factus.

Cazimiro vita functo, eius filius Joannes Albertus, ut in Regnum Poloniae, ita et in Magnum Lituaniae Ducatum, omnium suffragiis suffectus est, novem annis regnavit, et successorem accepit fratrem Alexandrum, Cazimiri filium, qui non totis quinq. annis in Polonia et Lituania regnauit.

Sigismundus primus, Cazimiri filius, qui fratris Wladislai, Hungariae et Boemiae Regis, beneficio Glogoviensi et Opaviensi Ducatu in Silesia fruebatur, fratris Alexandri extremo morbo laborantis accessitu in Lituaniam venit, ac fratrem iam vita defunctum offendit, magno Ducatu ac deinde Regno potitus est.

Hoc Rege Respub. omnibus ornamentis floruit. Regnavit annis uno et quadraginta; regnumq. florens ac tranquillum Sigismundo Augusto, annos duos et octoginta natus, reliquit.

Sigismundus autem Augustus, anno aetatis suae decimo, magno Polonorum et Lituanorum consensu, diademate Regni, ut in patris simul regnantis imitatione rudimenta poneret, insignitus est; vix annis quinquaginta duobus, Knysini septima Julii, Anno Domini millesimo quingentesimo septuagesimo secundo mortuus, orbam Rempublicam in magno omnium moerore ac luctu reliquit.Republica ad interregnum deducta, Henricus Andagavensis, Henrici Galliae Regis filius, multis competitoribus repudiatis, in Comitiis Varsaviensibus, creando Regi indictis, Rex Poloniae est declaratus; sed postquam in Poloniam venit, diademateq. ritu sollemni ac usitato, Cracoviae inauguratus est, fratre eius maiore natu Carolo, qui in Gallia rerum potiebatur, mortuo, non totos menses quinq. in Polonia commoratus, clam omnibus, ne fraternum Regnum a quopiam se absente praeocuparetur, patriae pietate, ne ea in discrimen adduceretur, permotus, ex Polonia discessit, et summis itinerib. in Gallias per Moraviam atq. Austriam, deinde per Venetorum ditiones contendit, et rursus Poloniam ad novum interregnum deduxit.

Quo repentino et inopinato Regis discessu perturbati Poloni ac Lituani, cum undiq. deserto Regno hostiles insidiae illhac Turcarum et Tartarorum, hac Moschorum imminere cernerentur, iterum eligendo Regi ad Varsaviam Comitia indicunt, ubi nobilissimis ac clarissimis in orbe Princib. Regnum ambientibus, dissentiente quidem primum et reclamante maxima Senatus et populi parte, divino prope iudicio, STEPHANVS Batoreus, Transilvaniae Princeps, antelatus est, cuius sapientia, iustitia, fortitudo tanta eminet, ut brevi Rempub. Regni eius fore beatam ac franquillam, quin et hostium suorum ultricem, speremus, quod faxit Deus Opt. Max.

Amen.



Senoji Lietuvos literatūra, 5 knyga, Šešioliktojo amžiaus raštija, (c) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, pp. 296-305.

P.S. Текст в процессе вычитки.
Top of the page Bottom of the page
Ibicus
Posted 2005-08-13 15:45 (#27476 - in reply to #27342)
Subject: A.Rotundo TRUMPA LIETUVOS KUNIGAIKŠČIŲ ISTORIJA


Expert

Posts: 6122
50005005001001010
Augustinas Rotundas

TRUMPA LIETUVOS KUNIGAIKŠČIŲ ISTORIJA

A. Rotundui priskiriama „Trumpa Lietuvos kunigaikščių istorija" lydėjo į lotynų kalbą išverstą Antrąjį Lietuvos Statutą. Statuto vertimą 1576 m. karaliaus Stepono I Batoro pageidavimu atliko turbūt tas pats asmuo, o būtent, abiejų teisių daktaras, Vilniaus vaitas A. Rotundas. Taip galvoti verčia daugybė tekstinių ir prasminių sutapimų, siejančių šį kūrinėlį su kitais A. Rotundo tekstais. (Plačiau apie tai žr. A. Jovaišo straipsnį „Augustino Rotundo Lietuvos valstybės vizija", išspausdintą šio leidinio p. 75-115.) „Trumpą Lietuvos kunigaikščių istoriją" veikale „Studya nad stosunkami narodowošciowemi na Litwie przed Unią Lubelską" 1912 m. paskelbė lenkų istorikas Janas Jakubowskis. 1921 m. „Istorijos" lotyniškas tekstas buvo perspausdintas minėtos J. Jakubowskio knygos vertime į lietuvių k. Ir šio teksto „Istorija" buvo išversta į lietuvių k. Neturime tikslių žinių, kas yra vertimo autorius. Sprendžiant iš kai kurių vertimo kalbos ypatybių ir amžininkų liudijimų juo galėjo būti žymus antikinės literatūros vertėjas Antanas Dambrauskas (1911-1995). Rengiant šį „Senosios Lietuvos literatūros" tomą vertimas buvo tikslinamas ir redaguojamas, o kai kurios pavardės ir realijos - paaiškinamos. Šiuos darbus atliko šio tomo redaktorius.

Sigitas Narbutas

TRUMPA LIETUVOS KUNIGAIKŠČIŲ ISTORIJA NUO ITALŲ ATKELIAVIMO, VADOVAUJANT P. LIBONUI ARBA, KAIP JĮ LIETUVOS ISTORIJA VADINA, PALEMONUI, IKI JOGAILAIČIŲ

Lietuviai yra kilę iš italų, kaip tai galima spėti iš liaudies kalbos, kuri daug kuo panaši į italų kalbą, nepaisant to, kad jiedvi skiria taip didelis vietos ir laiko atstumas. Mat bajorai, begyvendami drauge su lenkais ir rusais bendroje valstybėje, vietoj gimtosios įprato vartoti lenkų ir rusų kalbą. Rusų raštai skelbia lietuvius atvykus į dabartines jų valdomąsias šalis prie Domicijaus Nerono1, romėnų imperatoriaus, nuožmiausio žmonijos priešininko, ir pabėgus į šiuos pasaulio tolimiausius pakraščius, kur nesiekė romėnų galybė. Atvedęs juos čia P. Libonas, kurį istorija vadina iškraipytu Palemono vardu. Nuo to Libono gavo savo vardą Libonija, dabar Livonija vadinama.

Kai kurie rašo, kad jie šičia pabėgę italų šalį niokojant hunui Atilai2. Dar kiti parašė, jog pilietinio karo, kilusio tarp G. Cezario ir Pompėjaus3 metu kažkokia romėnų kariuomenės dalis pabėgusi iš Italijos, apsigyvenusi šituose kraštuose ir čia įsteigusi Romovės miestą, taip pramintą nuo Romos vardo. Kas iš jų tikrą tiesą sako, nemanau čia dėl to ginčytis, svarbu, kad tai rodo lietuvius esant italų kilmės. Erazmas Stela4 praneša, kad Utrechto miesto bibliotekoje esąs raštas, iš kurio galima spręsti, kad šis miestas buvęs seniau Antonija vadinamas ir Antonijaus įsteigtas. Šitas Antonijus prisidėjęs prie tų, kurie dėl Nerono žiaurumo pabėgę iš Romos ir apsigyvenę Reino upės žiotyse. Kiti iš tų pabėgėlių išplaukę tolimesnių sodybų ieškoti, ir tai visai atitinka Lietuvos istoriją, nes tai tie patys pabėgėliai, slapstydamiesi nuo įnirtusio Nerono, bus atplaukę iš Romos Atlanto jūra iki Reino upės žiočių, o iš čia kai kurie jų pasiekę net Lietuvą ir Libonija, kur dar ligi šiol tebegyvena.

Libonas, arba Palemonas, turėjęs trejetą sūnų: Barką, Sperą ir Kūną. Barkas pastatęs prie Jūros upės miestą, kuris buvo pavadintas upės ir savo įsteigėjo sudėtiniu vardu Jurbarkas.

Spera buvęs labai teisingas, už tai jį žmonės gerbę kaip dievaitį. Jam pasimirus, jo palaikus sudeginę, o pelenus įmetę vienon balon, kuri nuo to laiko vadinosi jo vardu ir buvo garbinama kaip šventavietė.

Kūnas pergyvenęs abudu savo broliu, mirusiu bevaikiais, ir turėjęs vaikų. Kadangi kas kartas atėjūnų vis daugiau atsibastydavo, tai Spera apgyvendinęs juos tyrlaukiuose ir apvesdinęs su kaimynų tautų moterimis.

Kūno sunūs Gimbutas paveldėjo Žemaičius, o jo brolis Kernius, iš to paties Kūno gimęs, - Lietuvą. Juodu susidėję draugėn ir sudavė didelį smūgį toms Rusios šalims, kurios vadinosi Braslavo ir Polocko žemėmis.

Gimbuto sūnus Montvilas, pasitenkindamas savo tėvoniniu kraštu - Žemaičiais, užleido Lietuvą dėdei Kerniui. Kernius, neturėdamas nė vieno sūnaus, išleido savo dukterį Pajautą už Živinbudo, Dausprungo Kentauro sūnaus, kuris buvo atvykęs iš Italijos į šiuos kraštus drauge su P. Libonu, ir davė jai kraičio Lietuvą.

Po Gimbuto mirties Žemaičiuose viešpatavo jo sūnus Montvilas.

Živinbudo ir Pajautos sūnus Kukovaitis viešpatavęs sykiu ir Lietuvoje, ir Žemaičiuose; tai nėra tikėtina, nebent Radvilas, sužinojęs, kad skitai5 sumušė ir nugalėjo roksolanų6 ir alanų7 karaliukus, nuniokoję ir išnaikinę jų šalis, palikęs Žemaičius ir drauge su broliu Montvilų nužygiavęs užkariauti tų kraštų, kurie buvo ir derlingesni, ir dėl savo švelnaus oro geriau dirbami nei Žemaitija. Radvilas pirmiausia įsistiprinęs ir apsigyvenęs Naugarduke, roksolanų pilyje. Paskiau plaukdamas Chrono upe, Nemunu vadinama, užkariavęs Gardiną ir tą Lietuvos pakraštį, kurį vadina Polese. Čionai Radvilas atstatęs skitų sugriautas pilis: Brastą, Drogičiną ir Melniką.

Autoriai, rašą Kukovaitį, Živinbudo sūnų, kariavus su kryžiuočiais Prūsuose, matyti gerai neapskaičiavo laiko. Jei Lietuvos istorija sako tiesą, tai Kukovaitis buvo Dausprungo anūkas. Dausprungas atėjęs į šią šalį drauge su P. Libonu. Todėl Kukovaitis drauge su Dausprungu negalėjo gyventi nė dviejų šimtų metų, o kryžiuočiai atsikraustė į Prūsus kur kas vėliau po Nerono laikų, tuo metu, kai Kukovaitis gyveno.

Bemaž visi istorikai sako kryžiuočius atvykus į Prūsus vėliau kaip 1200 metais po Kristaus gimimo8. Vadinasi, Neronas gyveno, o Kukovaičio senelis Dausprungas atsikraustė į šias šalis daugiau kaip tūkstantis metų prieš kryžiuočiams ateisiant į Prūsus. Todėl visai neteisinga butų priskirti Dausprungo anūkui tūkstantį metų ir liepti jam kariauti su kryžiuočiais.

Kaip sako istorija, Montvilas ir Radvilas būvą P. Libono, arba Palemono, anūkai. Jei taip, tai juodu arba turėjo kur kas anksčiau gyventi negu skitų vadas Batijus9, apie kurį rašoma, jog pirmasis siaubęs Rusią arba Roksolaniją, 1245 metais, arba, ir tai labiau tikėtina, kad ir Montvilas, ir Kukovaitis vėliau gyveno nei italai atsikraustė į Lietuvą. Todėl jie turėtų būti laikomi ne Palemono anūkais, bet daug tolimesniais ainiais. Taip pat tariamieji Palemono sūnūs: Barkas, Kūnas ir Spera buvo greičiau ne sūnūs, bet kuri nors vėlyvesnė karta, nes jų vardai nieko bendra neturi su italais. Pirmesniųjų Palemono ainių vardus taip pat reikėtų laikyti dingusiais, nes per taip ilgą laiką kas galėjo juos atsiminti?

Apie Montvilą yra sakoma, kad turėjęs du sūnų, būtent Nemuną ir Skirmantą. Nemunu buvo pavadinta Chrono upė, nes joje paskendęs kunigaikštis Nemunas, lygiai kaip pro Romą tekanti Albula buvo praminta Tiberiu nuo paskendusio joje Tiberio, kaip apie tai rašo Livijus. Skirmantas miręs bevaikis.

Montvilo brolis ar, kaip kai kurie mano, sūnus Radvilas, mirus tėvui, paveldėjo roksolanų šalis, kurias užėmė jo tėvas ir jis pats su savo kariuomene. Tas šalis buvo puolę skitai. Radvilas nukovė mūšyje skitų vadą Kurdasą10 ir išvaikė jo kariuomenę. Mirdamas paliko nuramintą valstybę sūnui Mingailai.

Radvilo sūnus Mingaila pasodino įgulą paveldėtose nuo tėvo tvirtovėse bei miestuose ir išžygiavo savo senelio palikimo atkariauti; nukariavo rusų kilmės tautas: polockiečius, pskoviečius ir naugardiečius ir prijungė juos prie Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios valstybės.

Mingailos sūnus Skirmantas sumušė keliose kovose Mečislovą11, kuris buvo bemėginąs karu atsigrobti rusų šalis. Pakvietęs į pagalbą Živinbudo Kentauro, Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio, pagalbinę kariuomenę ir surengęs pasalą netoli Kaidanovo, sumušė skitus, kurie Balaklajaus12 vedami niokojo Rusios kraštą.

Po Skirmanto viešpatavo jo sūnus Treniota. Jis viename baisiame mūšyje netoli Okuniovkos upės nugalėjo Kurdą13, skitų karaliaus Balaklajaus vadą, kuris surinkęs Užvolgio skitų būrius plačiai niokojo Rusią. Tame mūšyje žuvo Treniotos broliai Liubartas ir Pasimantas, garsūs karžygiai ir vadai. Tačiau nugalėtojo garbė teko Treniotai.

Treniota nebeilgai tesidžiaugė nugalėjęs priešininkus. To nugalėjimo vaisiais pasinaudojo jo sūnus Algimantas, kuris po tėvo mirties paveldėjo iš jo valstybę, ilgiems metams apsaugotą nuo karo. Treniotos įveiktieji skitai ilgus metus nebedrįso daugiau pulti roksolanų šalies.

Taip pat Algimanto sūnus Ringaudas iš pradžių irgi ramiai valdė savo valstybę. Po ilgesnių metų rusų kunigaikščiai, kurie jau buvo priėmę graikų tikėjimą, būtent: Drucko Dimitrijus, Kijevo Sviatoslavas ir Vladimiro Levas, paskelbė jam karą ir, skitų padedami, stengėsi atkariauti tuos plotus, kuriuos buvo užkariavęs Ringaudo protėvis Radvilas. Bet tai jiems nepavyko, nes Ringaudas juos sumušė, o jų kariuomenė buvo išnaikinta ten, kur Mogilna įteka į Chrono upę14. Ringaudas paliko nuramintą Naugarduko karalystę valdyti savo sūnui Mindaugui, kuris buvo taip pat Mindalu, o vėliau Mandolfu vadinamas. Tačiau kai kurie rašo Ringaudą mirus bevaikį, dar kiti - kad jis palikęs sūnų Vaišelgą, kuris nebuvęs karingas, todėl naugardiškiai jį paniekinę ir pasidavę Švintaurui, Lietuvos ir Žemaičių valdovui.

Bet jei tai tiesa, jog Mindaugas buvo Ringaudo sūnus, tai taip pat turi būti tiesa, kaip jau pirmiau pastebėjome, kad Libono palikuonių kartų turėjo būti kur kas daugiau, negu nurodoma istorijoje. Lietuvos istorijos autorių nuomone, Ringaudas buvęs dešimtos kartos Libono ainis, o jo sūnus Mindaugas, visų autorių nuomone, gyvenęs apie tūkstantis du šimtai penkiasdešimtuosius metus. Maždaug apie tą laiką jis priėmęs krikščionių tikėjimą, pasikrikštijęs pasivadindamas Mandolfu, bet vėliau to tikėjimo išsižadėjęs. Kokiu būdu taip galėjo įvykti, kad nuo Libono laikų, kuris atkeliavęs Lietuvon viešpataujant Neronui, taigi maždaug šešiasdešimt kažkuriais metais po Kristaus gimimo, ligi Mindaugo, gyvenusio dvylika amžių vėliau už Liboną, tepraėjo ir gyveno tik dešimt Libono, arba Palemono, palikuonių kartų? Atrodo, tarsi kiekviena Libono ainių karta būtų viešpatavusi Lietuvoje po šimtą su viršum metų, o tai visai neįtikėtina. Tą patį reikėtų pasakyti, jei net sutiktume, kad italų pabėgėliai atvykę Lietuvon Atilos laikais, nes ir tuo atveju dešimtoji jų palikuonių karta negalėjo pasiekti Mindaugo laikų.

Pagal Lietuvos istoriją Mindaugą nužudęs Treniota, Daumanto sūnus. Nužudytojo sostą paveldėjęs Švintauras, kuris buvęs P. Libono proanūkės Pajautos proanūkis, ir, kaip rašoma, užėmęs Naugarduke valdžią, jį prijungė prie Lietuvos. Bet jei jis buvo trečios kartos Libono proanūkis, tai negalėjo siekti Mindaugo amžiaus. Apie šitą Švintaurą - ar mes jį vaizduotumėmės buvus trečios kartos proanūkiu (tai neatrodo panašu į tiesą), ar tų žmonių, kurie atvyko į šiuos kraštus su P. Libonu, vėlesniu palikuoniu - yra kalbama, kad jis kilęs iš Kentauro, P. Libono bendražygio, ir viešpatavęs Lietuvoje, Livonijoje ir didžiojoje Rusios dalyje.

Kiti sako, kad Švintauras turėjęs sūnų Girmantą, arba Gervatą, Girmantas - Kaliginą, Kaliginas - Romaną, Romanas - Daumantą, o Daumantas - Treniotą. Šis Treniota nužudęs Mindaugą, po kurio mirties viešpatavęs jo sūnus Vaišelga. Vaišelga irgi buvęs nužudytas, o Lietuvos kunigaikštystė atitekusi Švintaurui, Treniotos proseneliui, tik ar tai yra tiesa? Aišku, kad čia esama nesąmonės, nes kitaip išeina, jog Švintauras pergyvenęs net penkias gentkartes, būtent iki Vaišelgos mirties, kurio tėvą nužudė Švintauro ainiai iš penktosios gentkartes, paveldėjo Lietuvos sostą.

Tačiau visi pripažįsta, jog Švintauras tikrai viešpatavęs Lietuvoje, tik nežinia, kuriuo laiku: ar anksčiau, ar vėliau.

Po Švintauro viešpatavęs jo sūnus Girmantas, arba Gervatas. Jam valdant lyviai ir latviai priėmę krikščionių tikėjimą ir nebenorėję toliau klausyti lietuvių, kurie iki tol buvo pagonys. Jis įsteigęs miestą, kurį praminęs savo vardu Gervėčiais. Jo sūnūs buvę Trobas ir Kaliginas. Trobas įsteigęs Trobų miestą ir miręs bevaikis.

Kaliginui gimęs sūnus Romanas, kuris turėjęs penkis sūnus: Narimantą, Alšį, Giedraitį, Daumantą ir Mindaugo užmušėją Traidenį, apie kurį papasakota anksčiau. Lietuvos valdžia tekusi vyriausiajam Narimantui. Jį teutonų riteriai, būvą taip pat ir vienuoliais broliais, tik taip vadinasi, vadovaujami Folkvino nesėkmingai pasikėsino ginklu atvesti į krikščionių tikėjimą, tačiau Narimanto buvo nugalėti: žuvo tas pats karo vadas Folkvinas, taip pat mūšyje narsiaį, besikaudami krito penkiasdešimt karvedžių, kuriuos pagal savo paprotį jie vadina komtūrais. Narimantas vietoj savo tėvų herbo Hipokentauro pradėjęs vartoti Šarvuotąjį Raitelį, kaip tai buvo padaręs Mindaugas. Apie Mindaugą kalbama, kad jis pirmas savo senąjį herbą pakeitęs Šarvuotuoju Raiteliu, norėdamas parodyti, jog visi Lietuvos kunigaikščiai privalą būti drąsūs, veiklūs ir gerai šarvuoti.

Mirus Narimantui Lietuvos karalystę paveldėjo brolis Traidenis. Jisai sudavęs daugelį smūgių lenkams, mozūrams ir prūsams, nes tais laikais Lenkija buvo nebe vieno kunigaikščio valdoma, o buvo suskilusi į daugybę satrapijų, arba kunigaikštysčių, todėl labai nusilpusi ir nebeįstengianti kaip reikiant atsiginti nuo pašalinių priešininkų, ką ir pačios lenkų kronikos liudija.

Traidenis vedė Mazovijos kunigaikščio dukterį ir turėjo su ja sūnų Rimantą. Tas Rimantas labai draugavosi su Leonu, Rusios karaliuku, kurio įkalbėtas priėmė graikų tikėjimą ir stojo vienuolynan. Bet, kai jo tėvas Traidenis buvo nužudytas savo brolio Daumanto, turėjusio didelį troškimą karaliauti, tai Rimantas, susijaudinęs dėl tėvo nužudymo, metė vienuolio įžadus ir ryžosi išgiežti savo apmaudą ant tėvo užmušėjo. Daumantas įžeidė Rimantą, ne tik tėvą nužudęs, bet ir anksčiau nuskriaudęs vyresnįjį brolį Narimantą bei nusikalstamos santuokos ryšiais susijungęs su jo žmona. Užtat visi lengvai susimokė jį nužudyti ir leido Rimantui lengvose kautynėse jį nugalėti; tose kautynėse Daumantas žuvo. Tautos vadai buvo benorį suteikti vyriausią valstybėje valdžią teisėtam savo viešpačiui Rimantui, bet šis patenkintas, jog atsikeršijęs savo tėvo užmušėjui, vėliau grįžęs į vienuolyną. Tačiau kiti istorikai sako, jog Rimantas kurį laiką viešpatavęs ir kariavęs su Rusia grobio ten ieškodamas, bet savo dvasios tėvo Leono buvęs nugalėtas ir miręs. Prieš mirdamas pataręs savo vadams išsirinkti sau naują tvirtą kunigaikštį Vytenį, kuris sugebėtų sutvarkyti iširusią Lietuvos valstybę. Iš Kentaurų giminės nieko nebelikę išskyrus du Rimanto pusbrolius: Alšio sūnų Algimantą ir Giedraičio - Ginvilą. Bet jie dar nebuvę pilnamečiai ir todėl nepribrendę tapti Lietuvos valdovais. Tokiomis sąlygomis tik vienas kunigaikštis Vytenis galėjo tinkamiausiai užimti Lietuvos vyriausią valdžią.

Vytenis, kaip apie jį kalba Petras Dusburgietis15, senas Prūsų istorijos rašytojas, buvęs Lietuvos karaliaus Pukuvero sūnus, kuris daug žalos pridaręs Lenkijai, suskaldytai, kaip sakėme, į daugybę smulkių kunigaikštysčių, ir net Prūsijai, iš kurios tačiau nevisuomet sveikas grįždavęs. Jis buvo kilęs iš palemoniškės, arba liboniškės, Kolumnų giminės, kuri buvo labai išsikerojusi į daugelį įžymių bajorų giminių, kaip apie tai lietuvių istorija kalba. Jo tėvas Potinas arba, kaip Dusburgietis rašo, Pukuveras, turėjęs Ariogalą Žemaičiuose ir vieną sykį vaišinęs pas save keliaujantį po Žemaičius Traidenį, kuriam tada labai patikęs Pukuvero sūnus Vytenis, dar tuomet bemaž vaikas. Traidenis paėmęs tą vaiką į savo rūmus, kur jis buvo auklėjamas drauge su kitų kunigaikščių vaikais. Vytenis išaugęs tvirtu ir narsiu vyru, mokėjęs puikiai valdyti ginklus. Kaipo gabų ir patikimą žmogų kunigaikštis jį pastatęs savo rūmų viršininku. Todėl prieš pasimirdamas Rimantas ir pasiūlė savo valdiniams pasiduoti Vytenio valdžiai, ypač kad jis buvęs, pagal Petrą Dusburgietį, karaliaus sūnus ir kilęs iš garbingos Libono padermės.

Vytenį soste pakeitė jo sūnus Gediminas, nors lenkų istorikai sako jį buvus ne Vytenio sūnumi, bet jo arklidžių prievaizdu, ir šmeižia, kad net savo poną nužudęs. Tokia paskala galėjo kilti dėl tos priežasties, kad Gediminas nužudė Drakolitą, Daumanto anūką ir viešpatavusios Lietuvoje Kentaurų giminės atvašą. Tas Drakolitas stengėsi pagrobti visos Lietuvos valdžią ir kurstė Prūsus prieš Gediminą, bet šis greitai su juo susidorojo. Todėl kaimynai, pavydėdami Gediminui jo laimės, paskelbė paskalą, jog jis užmušęs Lietuvos kunigaikštį. Tuo tarpu Mechovietis16 rašo Gediminą žuvus Prūsuose 1307 m., o Vytenį viešpatavus Lietuvoje dar ketverius metus po Gedimino mirties, būtent iki 1311 m. Taigi pagal Mechovietį išeina, jog Vytenis pragyvenęs Gediminą ištisais ketveriais metais. Tik kokiu būdu užmuštasis Gediminas galėjo nužudyti Vytenį? - Tai tik pasaka, sukurta dėl tos priežasties, kuri aukščiau yra nurodyta.

Yra tikrai žinoma, jog lenkų karalius Vladislovas Uolektėlis17 buvo vyras tvirto būdo, didelės išminties ir įžymus savo kilnumu. Taigi kokiu būdu jis galėjo prašyti Gedimino duoti savo dukterį į žmonas savo sūnui Kazimierui, gimusiam aukščiausiajai valdžiai, jei tas Gediminas buvo arklininkas ir kunigaikščio užmušėjas? Jei taip būtų būvą, tai lenkų karalius niekuomet nebūtų sutikąs suteršti savo kraujo taip nešlovingais moterystės ryšiais su Gedimino dukterimi.

Gediminas įsteigė Trakus ir padėjo pamatus Vilniui, svarbiausiam šių dienų Lietuvos miestui. Apie jį kalbama, kad dažnai laimingai kariavęs su prūsais, livoniečiais bei rusais ir praplėtęs savo valstybę. Palikęs septynetą sūnų: Manvydą, Narimantą, Algirdą, Karijotą, Liubartą, Jaunutį ir Kęstutį. Iš jų daugiausiai pasižymėjo Algirdas ir Kęstutis, jiedviem teko vyriausia valdžia Lietuvoje po tėvo mirties, o kitiems broliams tiktai kai kurios satrapijos. Algirdas buvo vedęs Mariją, Tverės kunigaikščio dukterį, kuri buvo graikų tikėjimo. Su ja Algirdas turėjęs dvylika sūnų: Jogailą, Skirgailą, Švitrigailą, Karigailą, Narimantą, Lengvenį, Liubartą, Andrių, Butautą, Kaributą, Konstantiną, Vygandą, kitaip Aleksandru vadinamą. Kai kurie tų sūnų buvo priėmę savo motinos tikėjimą, o kiti, Jogailai vėliau tapus Lenkijos karaliumi, priėmė drauge su juo tikrąjį Romos katalikų tikėjimą. Iš jų kilmę veda daugelis įžymiųjų Lietuvos ir Rusios giminių, kurios vartoja Vytenio giminės herbą Šarvuotąjį Raitelį, ypač Slucko kunigaikščiai. Dabartinis Šlucko kunigaikštis Jurgis yra šeštosios Algirdo kartos atvaša. Algirdo sūnus Butautas, arba Vladimiras, turėjo sūnų Aleksandrą, pramintą Olelka. Aleksandras turėjo sūnų Mykolą, Mykolo sūnus buvo Simonas, kurį lietuviai buvo sumanę paskelbti Lietuvos kunigaikščiu, todėl kad buvo įpykę ant karaliaus Kazimiero18 už jo apsigyvenimą Lenkijoje, bet Kazimieras laiku suskubo tuos jų sumanymus išgriauti. Simono sūnus Jurgis yra dabartinio Slucko kunigaikščio Jurgio tėvas.

Kęstutis turėjo šešis sūnus: Žygimantą, Tautvilą, Vaidotą, Patriką, Dangutį ir žymiausią savo narsumu Vytautą.

Algirdui už vis labiausiai patiko sūnus Jogaila, todėl jis paliko jį savo valstybės ir galybės paveldėtoju, kaip Kęstutis tą pat buvo padaręs su Vytautu. Kiti broliai kiekvienas gavo savo valdžiai po vieną savo tėvonijos dalį. Jogaila pirmas išplėtė krikščionių tikėjimą Lietuvoje, nugalėjo ir privertė savęs klausyti maskvėnus, totorius ir prūsus. Kaip ir kada tapo jis krikščionimi ir kokiais pasižymėjo darbais, tai apsčiai galima sužinoti lenkų metraščiuose. Jis tapo lenkų karaliumi, vedęs Jadvygą, lenkų ir vengrų karaliaus dukterį. Jo ainiai viešpatavo Lenkijoje iki Žygimanto Augusto, kuris buvo Jogailos proanūkas ir paskutinė šios giminės atvaša. Taigi Jogailos dinastija viešpatavo kone du šimtu metų.

Jogailos pusbrolis Vytautas pasikrikštydamas priėmė Aleksandro vardą. Buvo tai vyras karingas. Jis ne tik kad Lietuvą apgynė nuo maskvėnų ir totorių, bet dar pats ir vienus, ir kitus priešus užpuolė ir sutriuškino jų skaitlingas kariuomenes. Savo ginklais sutramdęs Nogajaus, Tauridės ir Užvolgio totorius, davė jiems įstatymus ir savo nuožiūra skyrė karaliukus, o tuos, kurie atrodė žiauresni, privertė, idant nemaištautų, persikelti į Lietuvą ir įkurdino jos viduryje prie Vokės upės. Tie totoriai lig šiol naudojasi lygiomis teisėmis su kitais Lietuvos senbuviais ir laisvai išpažįsta savo Mahometo tikybą.

Sutinkant karaliui Jogailai Vytautas paėmė aukščiausią valdžią Lietuvoje. Jis vadinosi didžiuoju, o Jogaila aukščiausiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

Mirus Vytautui didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo jo brolis Žygimantas, irgi Kęstučio sūnus, kuriam daug nesmagumo darė dažnai su juo kariaudamas pusbrolis Švitrigaila, karaliaus Jogailos brolis. Žygimantą klastingai nužudė savieji valdiniai, nes buvęs žiaurus ir godus.

Po jo mirties Lietuvos kunigaikščiu buvo Jogailos sūnus Kazimieras, kuris, turkams nukovus jo brolį Vladislovą ties Varna, buvo išrinktas Lenkijos karaliumi.

Mirus Kazimierui jo sūnus Jonas Albertas visų balsais buvo išrinktas kaip Lenkijos karaliumi, taip ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Karaliavo devyneris metus. Jo įpėdiniu tapo brolis Aleksandras, Kazimiero sūnus, iškaraliavęs Lenkijoje ir Lietuvoje bemaž penkerius metus.

Kazimiero sūnus Žygimantas Pirmasis, kuris iš savo brolio Vengrų ir Čekų karaliaus Vladislovo malonės buvo kunigaikščiu Silezijos Gloguve ir Opavoje, kviečiamas savo brolio Aleksandro aplankyti jį drūtai susirgusį ir jau belaukiantį mirties, atkeliavo Lietuvon ir rado brolį jau nebegyvą. Jį čia išrinko Lietuvos kunigaikščiu, o paskui lenkai paskelbė jį savo karaliumi.

Prie jo valstybė klestėte klestėjo. Karaliavo jis keturiasdešimt vienerius metus. Ramią ir žydinčią valstybę paliko sūnui Žygimantui Augustui. Mirė išgyvenęs aštuoniasdešimt dvejus metus.

Lenkams ir lietuviams sutikus Žygimantas Augustas, dar dešimties metų amžiaus vaikas, buvo vainikuotas karaliumi, kad dar bekaraliaujant tėvui išmoktų, kaip reikia valdyti valstybę. Sulaukęs penkiasdešimt dviejų metų, mirė Knišine tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt antraisiais Viešpaties metais liepos septintą dieną, visų piliečių labai gailimas ir apverkiamas.

Valstybėje prasidėjo tarpuvaldis. Varšuvoje buvo sušauktas seimas karaliui rinkti. Kandidatų buvo daug. Visus viršijo Henrikas Anžujietis, prancūzų karaliaus Henriko sūnus, kurį seimas paskelbė Lenkijos karaliumi. Jis atvyko į Lenkiją ir Krokuvoje buvo iškilmingai vainikuotas. Bet išbuvo jis čia tik penkis nepilnus mėnesius, nes Prancūzijoje mirė jo brolis karalius Karolis. Henrikas, bijodamas, kad prancūzų karaliaus sostas netektų kitam, slapčiomis apleido Lenkiją ir per Moravijos, Austrijos ir Venecijos valdas nuvyko į Prancūziją. Lenkijoje vėl prasidėjo naujas tarpuvaldis.

Ūmus ir netikėtas karaliaus pabėgimas pridarė daug nesmagumo lenkams ir lietuviams. Iš vienos pusės turkai ir totoriai, iš kitos maskvėnai taikėsi pulti bekaralę valstybę. Todėl vėl buvo sušauktas seimas į Varšuvą karaliui rinkti. Daugelis šaunių ir garsių pasaulio kunigaikščių siūlėsi į valdovus. Todėl ir seime iš pradžios nebuvo pilno sutarimo, ką išsirinkti. Bet senato dauguma, tartum paties Dievo įkvėpta, paskelbė karaliumi Steponą Batorą, Transilvanijos kunigaikštį, kuris savo išmintimi, teisingumu ir narsumu veikiai nuramino valstybę ir, kaip tikimės, veikiai taip pat atkeršys jos visiems priešininkams, ką tegul Maloningiausiasis ir Galingiausiasis Viešpats Dievas ir padaro. Amen.



1 Neronas (37-68 m. po Kr.), iki 54 m. vadintas Liucijaus Domicijaus vardu, - Romos valdovas 54-68 m., pagarsėjęs valstybės gyventojų, Romos piliečių ir savo artimųjų žudynėmis.

2 Atila (apie 434-453) - hunų karalius, pagarsėjęs niokojamais antpuoliais prieš Bizantiją, Romą ir gausias pastarosios provincijas.

3 Kalbama apie 49-45 m. prieš Kr. įvykius.

4 Erazmas Stela (Erasmus Stella, m. 1521) - žymus Renesanso istorikas (kronikininkas), Leipcigo universiteto profesorius.

5 Skitai - šiuo vardu vadintos indoeuropiečių gentys, maždaug nuo VIII a. prieš Kr. gyvenusios dab. Ukrainos ir Rusijos stepėse palei Juodąją jūrą ir Kryme. Vėliau šiuo vardu buvo vadinami totoriai.

6 Roksolanai - sarmatų gentis, gyvenusi tarp Dnepro ir Dunojaus žiočių iki IV a. po Kr. Vėliau šiuo vardu buvo vadinami Kijevo Rusios gyventojai.

7 Alanai - indoeuropiečių genčių grupė, gimininga sarmatams. Iki IV a. po Kr. pabaigos alanai gyveno Pietų Rusijos lygumoje į rytus nuo Dono.

8 Kryžiuočiai į Prūsiją ėmė keltis po 1226-1230 m. susitarimų su Mozūrijos kuni gaikščiu Konradu.

9 Batijus (1208-1255) - mongolų-totorių chanas, 1236 m. užėmęs Pavolgio Bulgariją, 1237-1240 m. - Rusią, o 1241-1242 m. surengęs žygius į Vengriją, Lenkiją, Čekiją, Bulgariją ir kitus kraštus iki Adrijos jūros. Aukso ordos įkūrėjas.

10 Kurdasas - Totorių karvedys, minimas Lietuvos metraščiuose.

11 Mečislovas, arba Meškas - nėra visai aišku, kurį kunigaikštį su tokiu vardu čia paminėjo autorius. Pagal laiką tai galėtų būti Mečislovas II Apkūnusis (1225 ar 1226- 1246), Racibožo kunigaikštis. Pagal aplinkybes tai galėtų būti Mečislovas I Velkakojis (apie 1130-1211), Šlionsko kunigaikštis nuo 1163 m., Racibožo - nuo 1178 m., Opolės - nuo 1201 m. ir Krokuvos - nuo 1210 m., arba Mečislovas I (m. tarp 1313 ir 1317), Cešino ir Racibožo kunigaikštis nuo 1229 ar 1230 m.

12 Balaklajus - totorių karvedys, minimas Lietuvos metraščiuose. Kai kurie istorikai šį asmenį sieja su Batijaus kariuomenės vadu Bala. Mūšis prie Kaidanovo (vietovė netoli Minsko) irgi minimas Lietuvos metraščiuose.

13 Kurdas, arba Kūdras - totorių karvedys, minimas Lietuvos metraščiuose. Ten pat minimas ir lietuvių mūšis prieš totorius prie Okuniovkos upės.

14 Legendinio lietuvių kunigaikščio Ringaudo pergalė prie Mogilnos upės prieš tris Rusios kunigaikščius ir jų sąjungininkus totorius į šį kūrinį pateko iš Lietuvos metraščių.

15 Petras Dusburgietis (pirma XIV a. pusė) - Vokiečių ordino kronikininkas, 1326 metais baigas rašyti seniausią žinomą Ordino istoriją (apima 1190-1326 m. įvykius).

16 Motiejus iš Mechovo (1453 ar 1457-1523) - lenkų istorikas, geografas ir medikas, ypač pagarsėjęs „Traktatu apie dvi: Azijinę ir Europinę, Sarmatijas" (pirmasis leid. 1517) ir „Lenkų kronika" (pirmasis leid. 1519).

17 Vladislovas I Uolektėlis (1260-1333) - nuo 1296 m. buvo Didžiosios Lenkijos kunigaikštis, 1306-1320 m. - vyriausiasis Lenkijos kunigaikštis, o nuo 1320 m. - Lenkijos karalius. Lietuvos ir Lenkijos ryšiams sustiprinti 1325 m. Gedimino duktė Aldona ištekėjo už Vladislovo sūnaus Kazimiero, Lenkijos sosto įpėdinio. Po tėvo mirties Kazimieras tapo Lenkijos karaliumi, o jo žmona buvo vainikuota Lenkijos karaliene.

18 Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) - Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1440 m., Lenkijos karalius nuo 1447 m. Gindami LDK savarankiškumą, Lietuvos didikai 1451-1456 m. dėjo pastangų į Kunigaikštystės sostą pasodinti kai kuriuos kitus asmenis. Vienas iš kandidatų buvo Simonas Olelkaitis.


Senoji Lietuvos literatūra, 5 knyga, Šešioliktojo amžiaus raštija, (c) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, pp. 286-296.
Top of the page Bottom of the page
Jump to page : 1
Now viewing page 1 [30 messages per page]
Frozen
Jump to forum :
Search this forum
Printer friendly version
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2019 PD9 Software