Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "Политика на семьдесят, а, может, и восемьдесят процентов - это дискуссия на тему истории." Юлиуш Мерошевский
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Kryžiuočių ir mongolų savitarpio pagalba
[Frozen]

Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
  Frozen      FORUMAI -> Lietuvos istorijos forumas Message format 
 
vilkas
Posted 2006-07-27 12:11 (#38943)
Subject: Kryžiuočių ir mongolų savitarpio pagalba


Veteran

Posts: 122
1001010
Mindaugo krikštas

Apie politines prielaidas, galėjusias lemti Mindaugo krikštą, teisingų samprotavimų yra daug. Vienok, kalbama apie tokias „grėsmingas išorės jėgas“, kaip Livonijos Ordinas, Galičo – Volinės kunigaikštystė, ir iš dėmesio išleidžiamas daug didesnis pavojus...
Eiliuotoji Livonijos kronika aprašo milžiniškos (40 tūkst. karių) Mindaugo kariuomenės įsiveržimą į Kuršą 1244ais. Skaičiai čia - be abejo perdėti, tačiau jie atspindi ypatingas Mindaugo galimybes. Kad taip yra, parodo faktas, jog po penkių metų lietuviai, talkindami Minsko kunigaikščiams, sumušė ten įsiveržusius mongolus. Galima neabejoti, jog ten buvo Mindaugo kariauna.
Kalbant apie jo 1249 – 1250 metų „oponentus“, regime ne tokias įspūdingas galimybes. Apie to laikotarpio Livonijos Ordiną, kaip rimtą galybę, kalbėti daug neverta. Galičo Danielius irgi ne itin kaip „vertėsi“ - buvo tik ką suvienijęs mongolų nusiaubtą ir oligarchinių separatistų skaldomą Galičo – Volinę.
BET lietuvių akibrokštas mongolams 1249 metais kėlė „garantuotą riziką“ sulaukti galingo chano Batijaus „atsako“. Štai šiam atvejui Mindaugui BŪTINAI reikėjo ambicingų „antimongoliškų“ jėgų paramos. Tokią jėgą jis galėjo matyti tik katalikiškuose Vakaruose.
Verta prisiminti šių įvykių „priešistorę“: 1240 metais mongolai sunaikino rusinų Gardino pilį. Jos vietoje „atsiranda“ jau lietuvių pilis... Neabejotina, jog panašiu laiku nuo Ordos „kliuvo“ ir Naugardukui. Išvykus mongolams, šias sritis pajungė Mindaugas, tad 1244 metais jis jau galėjo „pasipuikuoti iš naujų valdų papildyta kariauna. Lietuvių atsiradimas „mongolų panosėje“ tose srityse, be abejo turėjo sukelti pastarųjų „susidomėjimą“, kas ir įvyko 1249 metais. Mongolų sutriuškinimas vėlgi negalėjo likti be ypatingo atsako.
Kodėl mongolai nesurengė „keršto žygio“ į Lietuvą po 1249 metų – didžioji istorijos mįslė.

Kai, pagal „logiškas prognozes“, mongolų invazija Lietuvon po Mindaugo krikšto būtų įvykusi, o popiežius, vokiečiai būtų reikšmingai padėję, tai ir krikšto tikslingumas lietuviams, žemaičiams būtų tapęs daug suprantamesniu (net jei to vėliau jo ir būtų atsisakyta). Manau, kad tame ir buvo pagrindinis Mindaugo išskaičiavimas.

Naujas žingsnis („neatvykstant mongolams“) ne sustiprino, o susilpnino "teokratines Mindaugo pozicijas“ etninės Lietuvos viduje. Aplamai jo didžiosios „problemos“ po krikšto ir atsiranda. Jei iki tol valdovas galėjo kliautis didžiule kariuomene, įvariusia siaubo LO Kurše, laimėjusia mūšius su mongolais prie Minsko, su Maskva prie Protvos upės...; jei tuo laiku jis galėjo kliautis visiška pavaldinių ištikimybe (net, jei jiems komanduoti skirdavo „abejotinos reputacijos“ žmones: Vykintui, Daumantui, Treniotai, Tautvilui), tai po krikšto teko pasikliauti vien nedideliu, pilį saugančiu būreliu, remiamu kelių livoniečių. Vienok negalima pilnai teigti apie centrinės valdžios „sumenkėjimą“, nes tuo pat laikotarpiu akivaizdžiai augo Mindaugo įtaka Rytuose. Po Vykinto mirties negalima kalbėti ir apie jo „oponentų pagonišką atramą“ (Tautvilo, Treniotos, Daumanto ir kt.), pagonišką reakciją ar pan. – visi gi jie buvo krikštyti (vieni – kartu su Mindaugu, kiti – savarankiškai):)?!

Kalbant apie Mindaugo krikštą, reikia visų pirma atkreipti dėmesį į tai, jog, skirtingai nuo Jogailos ir Vytauto, tuokart nebuvo imtasi jokių priemonių „pagonybei (jos atributams) naikinti“. Negalima teigti, jog krikštas Mindaugui - bereikšmis aktas, vienok tai netapo ir kokiu nors „senos religijos atsisakymu“.
Esmė čia, ko gero, – politinis žaidimas, religijos plotmėje tepriimant „naujus kunigystės“ principus. Lietuviai (ypač – politikai, daug bendraujantys su platesnį supratimą turinčiais kryžiuočių didžiūnais) jau galėjo susidaryti vaizdinį, kokia didelė ir galinga ta Vakarų krikščionija, ir koks „superkunigas“ yra popiežius. Galima Mindaugą suprasti ir psichologiškai – staiga likus vienišu „absoliutu“, ko anksčiau nebuvo, galėjo kilti baiminga pagunda prisiglausti po realios ir „dar aukštesnės personos“ šešėliu. Mindaugo laiškuose Inocentui IV kažkiek atsispindi tam tikras nepilnavertiškumo kompleksas (to pvz. visai nėra pas Gediminą) šio hierarcho atžvilgiu, noras „neišsišokti“ (visur vengiama kalbėti pagal principą „Aš ir Mano nuomonė“, visur – „mes su ... pasitarę“).
Taip pat reikia turėti omenyje, jog „krikščioniškai tradicijai adaptuotas (iš mažumės parengtas)“ žmogus, gavęs krikštą, po to – „patepimą šventu aliejumi“ (karūnuojant), pripažįsta savo pavaldumą visoms iš tos tradicijos „išeinančioms pasekmėms“, o pagal pagonišką sampratą Mindaugas vienu, ar kitu atveju pripažino savo pavaldumą tik tam konkrečiam „magines apeigas atlikusiam“ („patepusiam“) asmeniui – popiežiui. Naujas popiežius jam jau nieko nebereiškė.
Matosi gan šilti Mindaugo santykiai su Inocentu IV. Pastarojo bulėse nerasime kažko priešingo Mindaugo veiksmams – paskelbti du kryžiaus žygiai prieš lietuvius, bet tai – „gynybiniai karai“ Lenkijoje ir prie Klaipėdos. Tuo tarpu 1255 popiežiumi tapęs Aleksandras IV, matyt, žinodamas „pagoniško pavaldumo“ principus (berods, nėra užuominų, kad iš Lietuvos būtų atėję kokie nors nauji šiam hierarchui „lojalumą patvirtinantys“ raštai), ėmėsi atvirai „aneksinės politikos“ Lietuvos atžvilgiu.
Jei galima kalbėti apie „Mindaugo sutikimą įnešti religinių pokyčių“, tai vargu, ar lietė „kunigystės sistemą“: matosi, jog jo įsivaizdavimu turėjo egzistuoti „hierarchinė pavaldumo piramidė“: „popiežius – Mindaugas – vyskupas“. Kažkiek susidaro įspūdis, kad santykiuose su LO Mindaugas elgiasi taip, lyg būtų KO vyskupas, lyg norintis turėti „savo kryžiuočius“ – „siūlo jiems dalį žemių“ ir pan.

„Žemių dalinimas“

Egzistuoja daug aiškinimų, „kodėl Mindaugas užrašinėjo kryžiuočiams įvairias sritis?“
Kai kas teigia, jog to reikalavo kryžiuočiai ir Mindaugas „bailiai vykdė nurodymus“. Gan silpna versija, jei prisiminsim, jog karalius ignoravo paties popiežiaus raginimus ginti netoli savo rezidencijos esančias vyskupo Kristijono žemes. „Teritorijų klausimais“ Mindaugas buvo užsispyręs ir santykiuose su lenkais, ir su rusinais ir su didžiausia visų laikų Mongolų Imperija.
Silpnai skamba ir teiginiai, esą taip buvo „atsidėkojama už karūną“ – nėra požymių, kad Mindaugas kažką būtų siūlęs (pvz. tekino savo dukterį už Švarno), nenorėdamas nieko gauti mainais (metalinis lankas – per menkas dalykas, kad dėl jo atsisakyti pusės valdinių). Antras momentas – kai kada Mindaugas žemes užrašo įkyriai pakartotinai, lyg itin nekantrautų, kad kryžiuočiai atsirastų būtent ten. Atkreiptinas dėmesys, jog lietuviai netrukus ima puldinėti Klaipėdą, bet neliečia kryžiuočių Jurgenburge. Iš pirmo žvilgsnio tai – itin keista, nes pastarąją neypatingą pilį, esančią toli nuo Ordino „motininių žemių“ tikrai lengvai būtų paėmę. Susidaro įspūdis, kad „Klaipėda stovėjo ne vietoje, Jurgenburgas – ten, kur buvo galima“. Ir iš tikrųjų – vokiečiai, atskirti nuo Ordino (kitos jo artimiausios pilys, pvz. Kuldyga – daugiau, kaip už šimto km, keliaujant per svetimą teritoriją), galėjo kliautis tik Mindaugo malone, taip tapdami nuo jo priklausomais. Taip jie priklausomais, „pavaldiniais“ būtų tapę, įsikūrę ir kitose dovanotose „žemėse“, o su „motinine Ordino teritorija“ kryžiuočiai tegalėjo sujungti vien tik nedidukę Sėlą. Net ir Klaipėdos, kurią, visgi, buvo galima lengviau pasiekti (jūra, ar paplūdimiu), Livonija nesugebėjo išlaikyti ir galop atidavė KO.
Jei Sėlos atidavimas buvo aiškus „reveransas“: nedidelio, strategiškai nesvarbaus (bemaž nei vieno piliakalnio) „gabalo“ pakišimas, tai kiti „dovanojimai“ atvėrė aiškias galimybes, esant reikalui, kryžiuočius išsklaidyti, integruoti, pajungti, arba sunaikinti. Juolab, kad pažvelgus į lietuviškų piliakalnių išsidėstymą, pamatysim, jog Livonijai atiduoti administraciniai vienetai Žemaitijoje buvo tarsi „įrėminti“ gynybinio tinklo.
Tačiau nereikia manyti, jog Mindaugas tokiu būdu siekė „padidinti pavaldinių skaičių, sunaikinti Ordiną, arba - įvykdyti krašto kristianizaciją“ ar pan. Gal dalinai ir buvo tokių sumanymų (ar „apsižiūrėjimo“, jog „labai norint butų galima prasisukti ir taip...“), bet tikresnė priežastis glūdi „mongolų pavojuje“.
Analogiškas „likimas“ (tapti priklausomais nuo Mindaugo) livoniečių būtų laukęs, ir jei šie įsikurtų Mindaugo „dovanotoje“ Dainavoje, bet pastarasis „siūlymas“ buvo ypatingas...
„Gavus popierius“, Ordinas tapo formaliu šių žemių „turėtoju“, taip iš esmės sukuriant „buferinę zoną“, „saugančią“ Lietuvą iš pietų ir nuo Galičo Danieliaus puolimų, ir nuo kitų... Taip 1258 metais įvykusi Burundajaus mongolų invazija palietė ir „Ordino žemes“ (t.y. Dainavą). Netrukus popiežius išleido bulę, raginančią į kryžiaus žygį „Ordino žemėms nuo mongolų ginti“. Mindaugo „planas“ dalinai pavyko...

Dar didesniam „apsidraudimui“ Mindaugas padovanojo Ordinui „visą Lietuvą, jei jis mirtų be įpėdinių“. Nesunku įsivaizduoti galimą situaciją – mongolai (aplamai – bet kuri kita valstybė) užkariauja Lietuvą, valdovo šeima žūsta, arba (kita interpretacija) panaikinamas Lietuvos valdovo institutas ir tuomet ... Lietuva de jure tampa kryžiuočių nuosavybe.
Kaip jie turėtų elgtis Lietuvą užgrobusios jėgos atžvilgiu..? Arba – kaip, žinodamas apie tokios „kaktomušos“ perspektyvas, elgtųsi potencialus agresorius?
Kitą variantą pasirinko Galičo Danijilas – jokių „dovanojimų už karūną“ (tas rodo, kad ir Mindaugas neprivalėjo...) ir ... netrukus mongolai šią kunigaikštystę iš esmės sunaikino.

Aplamai matosi, jog „Mindaugo dovanojimai kryžiuočiams“ kaskart plūsteli, priklausomai nuo spėjamo mongolų aktyvumo. Krikštas įvyksta po 1249ų metų mūšio, besibaiminant Batijaus atsako. 1253 dovanojama kryžiuočiams Dainava, į kurią kėsinasi „pietiniai kaimynai“.
Po Batijaus mirties, Aukso Ordos viduje esant suirutei, Mindaugas su Danijilu puola mongolų valdomą Kijevą.
Tais pat metais neužtrunka laukti „pastabos iš Rytų“ – mongolai užpuola Naugarduką... Pasipila nauji Mindaugo meilikavimai LO.
Po poros metų, kuomet Orda atsigauna, besibaiminant „dar rimtesnio atsako“ už „Kijevo šunybę“, vėl matome Mindaugo pastangas „pritraukti LO“.

Tiesa, Mindaugas teisingai apskaičiavo, kad LO niekad neatsidurs greta tų „gautų žemių“, bet turbūt nenumanė, jog po 30 metų iš pietų prie jo „dovanotų sričių“ priartės KO, jau galėsiantis tas žemes „sulieti“ su savo valdomis, galėsiantis pasiskelbti „LO teisių perėmėju“. Tad blogai, kai vardan „sąjungininkų pritraukimo“ imama rizikuoti tautos gerbūviu... Bet ir nūdien elgiamasi „pagal istorinius pavyzdžius“, pvz. Mažeikių Nafta atiduodama amerikonams (kaip ir Dainava - LO), šie nesugeba įsitvirtint ir galop ją pasiima lenkai:)

Atskirai reikia pažymėti, jog Mindaugo lošimas „Vakarų krikščionijos korta prieš mongolus“ turėjo pagrindo. Visgi reikia manyti, jog 1241-42 metais atlikusiam išpuolį į Vakarus Batijui (beje, anot „lietopisių“, šiai akcijai ambicijas sukurstė Galičo Danijilas) tenykštė kultūra, gyventojų skaičius, resursai, karyba, virtinės pilių (kurių mongolai nepajėgė paimti) paliko įspūdį. Tik pagarbus santykis Vakarų atžvilgiu paaiškina, kodėl, pvz. mongolai 1266 metais genujiečiams suteikė privilegijas steigti savo laisvus miestus – kolonijas...
Inocento IV laikais, popiežiaus aplinkoje tuo požiūriu ima dėtis keisti dalykai: pasipila laiškai - falsifikatai nuo „tolimųjų Rytų vyskupo“, kur teigiama apie „daugiamilijoninę tenykščių krikščionių bendruomenę“ ir popiežius raginamas visu tuo pasidomėti...
Kurijoje gimsta planas sunaikinti musulmonus, pasitelkiant didžiausios visų laikų Imperijos galybę ir atgauti 1244-ais prarastą Jeruzalę, popiežius ima susirašinėti su didžiuoju chanu ir siuntinėti įgaliotus asmenis... Gan įdomiai atrodė toks „sąjungos“ siekis, turint omenyje popiežiaus pasiuntinio žodžius po lankymosi Ordos nusiaubtose teritorijose: „visur kūnai, degėsiai, besivoliojančios galvos.. Net Antikristas būtų apsiverkęs, tai matydamas...“ Neaišku, kokie platesni neoficialūs rezultatai buvo pasiekti (žinoma tik, kad chanas kvietė savo sostinėje įkurti katalikišką vienuolyną...), bet matosi, jog po to greta esančių, stačiatikius pavergusių (katalikybei ir tai juk – į naudą?) mongolų pavojaus katalikiška Europa nebepaiso. Įdomi įvykių seka: 1248-54 metais vyksta kryžiaus žygis prieš Egipto sultonatą. Praėjus keturiems metams po šio kryžiaus žygio mongolai puolė Siriją Jeruzalės kryptimi, bet Egipto sultono buvo sumušti ir iškart po to ... „egiptiečiai“ pradėjo vieną po kito užiminėti išlikusių kryžiuočių miestus, baigdami likviduoti „Jeruzalės karalystę“.

Žvelgiant į įvairias Lietuvos santykių su krikščionimis peripetijas, reikia nepamiršti „mongoliško faktoriaus“. Pvz. to, kad 1255, 1258-59, 1275, 1279, 1282, 1289, 1315, 1325, 1333, 1338, 1339 metais vyko Lietuvos valdų puolimai iš mongolų pusės. Kartais tos datos sutampa su lietuvių ir kryžiuočių paliaubomis, meilikavimais... Kartais tai paaiškina susilpnėjusius lietuvių puolimus į vokiškas žemes, ar – negebėjimą efektyviai apsiginti... Žodžiu, vertinant mūsų „gebėjimus“ Ordinų atžvilgiu, reikia nepamiršti – egzistavo neformali „kryžiaus ir Antikristo sąjunga“:)

Atskirai verta apžvelgti „Žemaitijos atidavimo“ klausimą ir visų pirma, tai – „kas buvo Žemaitija Mindaugo laikais“? Šis vardas atsiranda tik 1219 metais (teisingiau – sutarties su Galiču 1253(?) metų komentare). Dabartiniu supratimu, Žemaitija turėjo ribotis su Žemgala, bet nei H.Latvio kronikoje, nei vėliau to „nerandame“ – visur matome, jog Žemgala ribojasi su Lietuva. Jei atskirų valsčių, Žemių dovanojimuose galima lengvai nuspėti teritorines (pagal pagoniškas administracines) ribas, tai Mindaugo dovanota „Žemaitija“ – neapibrėžta teritorija. Vienok ji kryžiuočiams turėjo „būti žinoma“ ir greičiausiai – iš ankstesnių dokumentų.
Tad galima drąsiai teigti, jog „Mindaugo Žemaitija“ – apibendrintas pavadinimas visų tų jo anksčiau Livonijai smulkiai išvardintų vakarinių sričių, nuo Livonijos atskirtų „lietuviškos ir žiemgališkos juostos“. Tą patvirtina ir kryžiuočių kariuomenės slinkimo kryptis nuo Klaipėdos į rytus link Jurbarko „Žemaitijos užkariauti“ prieš Durbės mūšį. Matyt, Livonijos ordinas buvo masinamas palei Nemuną atlikti tą patį „plėtimąsi nuo strateginės upės žiočių aukštyn“, kaip tai įvyko prie Dauguvos.
Visi, ar bent jau didelė dalis žiemgalių, greičiausiai buvo priskirta lietuviams, nes kartu su Lietuvos vyskupijos įsteigimu buvo panaikintas Rygai priklausančios Žiemgalos vyskupijos projektas.



Top of the page Bottom of the page



Frozen
Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2017 PD9 Software