Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "Indeed, history is nothing more than a tableau of crimes and misfortunes." Voltaire (1694 - 1778)
- (Added by: Tomas Baranauskas)


"Tačiau turime, kuom didžiuotis ir prieškaryje"
[Frozen]

Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
  Frozen      FORUMAI -> Šalia istorijos Message format 
 
Vienuolis
Posted 2009-07-18 19:50 (#64178 - in reply to #64149)
Subject: RE: "Tačiau turime kuom didžiuotis ir prieškaryje"



Extreme Veteran

Posts: 529
50010105
Location: Vilnius
Ibicus - 2009-07-18 2:43 AM

O va čia, mano supratimu, buvo klaida - nereikėjo 1926m. perversmo, nutraukusio demokratinės valstybės vystymąsi. 


Klaida? Ar politinės evoliucijos dėsningas rezultatas? 


Taip, dėsningas. Dviejų priešingų evoliucijų neišvengiamo susikirtimo ir apsisprendimo rezultatas.

Kadangi man susidarė gal kiek savotiškas, o gal ir kiek iškreiptas vaizdas apie tarpukario Lietuvą, skaitant senus laikraščius www.epaveldas.lt bei kalbant su padoraus amžiaus žmonėmis 


Amžius negali būti padorus — padori tegali būti moralė, pasaulėžiūra, žmogaus veikla. Čia matyt turimas omeny tam tikras nesavininkiškas netautinis pažangiečių aktyvistų kontingentas, besivadinantis pilietinės demokratijos elitu.

neapsakomai įdomu būtų sužinoti, kuo būtent tarpukario Lietuva kelia pasididžiavimą šio forumo lankytojams. 


Šio forumo dalyviams — niekuo. Išskyrus nebent dzūką, gal dar kokį Kriwį. Bet jie matyt jau neatsakys. Pamėginsiu pats — ačiū už tiesų atvirą nuoširdų klausimą, kitaip tektų pačiam iškelti ir išnagrinėti ereziją, kai trūksta oponentų. Manau, šis klausimas esminis, o dabar ypač svarbus. Kai žiniasklaida galutinai išgujo Smetonos režimo gerbėjus, o švietimo sistema išugdė gėdą dėl savo protėvių galvosenos, darbštumo, padorumo, tautiškumo, kalbos, dainos ir apskritai kultūros.

1. Mokslas ir technika, naujausios technologijos. Inžinieriai, kelių ir tiltų statytojai, architektai buvo pasaulinio lygio. Itin modernų vandentiekį ir srutolaidį Kaune suprojektavo ir įsirengė patys. Laikinosios sostinės architektūra ir dabar stebina šiuolaikiškumu, logika, grakštumu. Kas per dvidešimt dabartinės nepriklausomybės metų pastatyta išliekamosios vertės? Geležinis Mindaugo tiltas, ir tas kažin ar ne tarybiniais laikais suprojektuotas, reiktų pasidomėti.

Mokslo ir technikos avangardas tuo metu buvo aviacija. Lietuviai visada buvo priešakinėse gretose. Vokiečių pramonė tik karo metu pasiekė tokį greitį, kokiu skraidė savo sukonstruotais lėktuvais Paryžiaus aviacijos akademijos garbės narys Jurgis Dobkevičius (iš tikrųjų tėvo pavardė buvo Daukas, Daukantas). Lietuviškų ANBO eskadrilės žygis po Europą prilygtų dabartiniais laikais grupiniam darbui kosmose, jei ne svarbiau. Paskutinysis Antano Gustaičio smogiamasis naikintuvas savybėmis ir pajėgumu buvo kone stebuklas. Bronius Oškinis darė stebuklus mokomaisiais vaikiškais sklandytuvais. Aviacijos gamykla, sporto klubai, daugybė savadarbių orlaivių, Jurgis Kairys — vis šio ugniakuro žarijos iki šių dienų.

2. Švietimas ir moksliniai tyrinėjimai. Kiekvienas ūkininkas stengėsi ir dažnas pajėgdavo išleisti bent vieną vaiką į aukštuosius mokslus. Tik rinktinius, gabius ir smalsius vaikus. Bet visi mokėsi amatų, naudingų savarankiškam gyvenimui dalykų, ne kaip dabar kone visuotinis aukštasis išsilavinimas — valstybinė smalsumo bukinimo, antimeninės vaidybos, socialinio aktyvizmo ir neįgaliųjų tarnų gamybos pramonė.

Tuometinis inteligentas mokėjo ne tik lenkų, rusų, vokiečių, bet ir senovės graikų, lotynų kalbas, kurioms reikia dar ir logikos, ne tik atminties maždaug apgraibom, kaip šiuolaikinę anglų. Šiame forume berods vienintelis Ibicus susigaudo ispaniškai, nors tai suprastėjusi, palyginti lengva kalba. Anuometinių mokslininkų išsilavinimo, kultūros lygio, asmeninių bibliotekų dydžio, tarptautinio bendradarbiavimo mastų neseka nė lyginti su dabartiniais. Vien istorijos srityje tūkstantį kartų mažiau žmonių nuveikė žymiai daugiau, negu dabartinė istorijos pareigūnų armija.

3. Lietuvių kalbos atgaivinimas. Dabar sunkiai suvokiamas, titaniškas, irgi artimas stebuklui darbas. Ir atliktas kone tobulai. Svarbus ne tik patiems, bet ir pasauliui — rusas prof. Olegas Poliakovas ragina ją gelbėti, pripažinti UNESCO saugomu kultūros paveldu. Kas dabartinei politizuotai inteligentijai sukelia tik irzlų juoką.

4. Daina. Tobulas lygis. Paskutinis aukštos ide kultūros atgarsis. Dainuoti mokėjo visi, visi suvokė dermes, pagaudavo sąskambius, kiekvienas rasdavo savo balsą ir savo giją. Daugelis turėjo supratimą apie svarbiausius muzikos dėsnius, netrūko muzikantų. Dainuodavo nuolat, ne tik švęsdami, bet ir darbymety, žygy, kone kiekvieną atokvėpio valandėlę. Dabar ugdoma begėdiška bebalsė sceninė saviraiška, mėgdžiojant cigoniškus romansus, afroamerikietiškus tarškesius, popso karaokė, kekšių soul dejones.

5... užteks.

Pragyvenimo lygis atitiko tuometinių Baltijos šalių, Suomijos, Švedijos, Danijos, Olandijos lygį, lenkė Lenkiją ir aišku toli komunistinę Rusiją.

Bet svarbiausia — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.

Deja, valstybiniai universitetai užkrečia socialistine gražbylyste, o vėliau etatinėse tarnybose inteligentai tampa pavydžiais nuosavybės priešais. Dar kuriantis Lietuvai, romantikų pastangomis jau buvo sugriauti stambūs ūkiai, pramoninės dvarų verslovės. Inteligentija, ypač humanitarinė, sparčiai raudo, miestuose plito pažangietiškos aktyvistinės mados, artėjo socialistinė revoliucija. Bet sodžiuose to visiškai nebuvo — nes nebuvo nenaudėlių išlaikytinių. Be to, ir inteligentų dauguma dar buvo ūkininkų vaikai. Tad demokratijos siautėjimo sustabdymas ir Smetonos išrinkimas prezidentu buvo dėsninga šių priešingų jėgų susidūrimo atomazga. Smetona niekad neprarado ūkininkų pagarbos — supuvęs fašistinis režimas, diktatūra, autokratiškas asmenybės kultas tebuvo miesto nenaudėlių apkalbos, ir tų buvo nedaug.

O norint suprasti tuometinės savininkų Lietuvos dvasią — ryškiausias dokumentas bus Dariaus ir Girėno priesakai „Jaunajai Lietuvai“.

Edited by Vienuolis 2009-07-18 20:11
Top of the page Bottom of the page



Frozen
Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2020 PD9 Software