Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "A silent pig digs the deepest root." Lithuanian Proverb
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Pana Grzybowska
[Frozen]

Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
  Frozen      FORUMAI -> Apie viską... Message format 
 
Linas Kondratas
Posted 2009-09-11 13:36 (#67931 - in reply to #67876)
Subject: Revindikacinė koncepcija


Elite Veteran

Posts: 954
50020020050
Na argumentas apie "nesusisiekimą" atrodo ne visai logiškas, nes etninė teritorija gali susidėti ir iš nesusisiekiančių dalių. O argumentas apie sulenkėjimą iš viso keistas - jei jau teritorija "sulenkėjo", tai kaip tik ir reiškia, kad anksčiau tokia nebuvusi ji virto lenkų etnine teritorija.  



Gali susidėti, bet stengtasi įrodyti, jog Vilniaus krašto gyventojai yra lietuviškos kilmės ir tai yra etnografinė Lietuvos teritorija.
 


Įdomi visgi argumentacija - jeigu kažkurioje teritorijoje gyventojų seneliai ir proseneliai ar proproseneliai buvę lietuviais, tai vadinasi ta teritorija yra lietuviška ir turi tekti lietuviams, nors dabar gyventojai ten lietuviškai nebekalba ir savęs lietuviais nelaiko. Vadinasi apsisprendimo teisė, kaipo tokia, tiems gyventojams iš principo nepripažįstama, jie laikomi kažkokiais "nukrypėliais nuo teisingo kelio", kurie atseit "nukrypo" ar dėl savo neišmanymo ar dėl kitatautiškų įtakų, ir užtai turi būti sugrąžinti, tegul ir prievarta, į "teisingą kelią". Tokia samprata neturi nieko bendro nei su etnografiniu principu, nei su istorinėmis pretenzijomis tam tikroms teritorijoms, nes pavyzdžiui lietuviai su tokia pat teisuoliškumo pajauta pretendavo ir į Rytprūsius iki Insterburgo ir Vėlavos, kurie jeigu kada ir buvo turėję ką bendro su Lietuva tai nebent pusiau mitiniais Mindaugo laikais. Etnografinis principas gali remtis jei ne kalba, tai bent savimone, bet Vilnijos "lenkiško tikėjimo" baltarusių atveju(ir daugumos Rytprūsių gyventojų) lietuviškos savimonės aiškiai nebuvo. Laikomasi buvo matyt visai nepagrįstos nuostatos, kad asmuo gali "asmenybės gelmėse" turėti kažkokia tai tautinę tapatybę, apie kurią net pats nenutuokia .

Tokia revindikacinė koncepcija buvo labai populiari rusų ir lenkų tarpe ir matyt nuo jų ją nužiūrėjo ir lietuviai. Carinę koncepciją, kad lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai yra aplenkinti "vakarų rusai" ir turi būti sugrąžinti prie savo šaknų, manau visi yra girdėję. Lenkai irgi laikė, kad baltarusiai ar voluiniečiai yra buvusios lenkų valstybės gyventojai, taigi "lenkai" ir buvę katalikai-unitai, rusų prievarta suschizmatinti, vadinasi reikia juos "atlenkinti" ir "atkatalikinti". Dar vienas iš 1863 sukilimo lyderių Konstanty Kalinowski atsišaukime baltarusių kalba rašė "katalikišką lenkų liaudį maskoliai per prievartą schizmatikais pavertė" ir kad sukilimo tikslas yra grąžinti sustačiatikintus "lenkus" prie jų tikrosios lenkiškai-katalikiškos tapatybės.

Kaip tokia "revindikacinė koncepcija" buvo įgyvendinama praktikoje gerai parodo Hrynkų atvejis Voluinėje:
http://pl.wikipedia.org/wiki/Akcja_rewindykacji_cerkwi_prawos%C5%82...

Pierwszą miejscowością, w której przeprowadzono akcję, były Hrynki, gdzie oddział Korpusu Ochrony Pogranicza, po zbezczeszczeniu przez mieszkańców wsi portretów dostojników państwowych, odebrał dokumenty 40 chłopom, zabronił mieszkańcom opuszczania Hrynek po zachodzie słońca i otoczył wieś. Rezultatem końcowym tych działań było przejście z prawosławia na katolicyzm 572 chłopów. Podobnymi metodami "nawrócono" na Wołyniu do 1939 10 tys. osób. Rząd konsekwentnie twierdził, że wszyscy konwertyci dobrowolnie zmienili religię, środowiska ukraińskie i prawosławne utrzymywały natomiast, że większość przechodzących na katolicyzm czyniła to pod wpływem szantażu i przymusu, lub też za sprawą zatargów z lokalnym klerem prawosławnym[61]. Obecnie wiadomo, że KOP, główny wykonawca akcji nawracania, stosował głównie obietnice nadania chłopom ziemi po przejściu na katolicyzm, przekonywał, że ich przodkowie należeli do katolickiej szlachty zagrodowej, stosował również aresztowania i zastraszanie prawosławnych[61].

Kas dėl Vilnijos, tai lietuvių nacionalistai tvirtino, kad vietos gyventojai yra "lietuviai", nes proseneliai esą buvę lietuviai ir kad juos todėl būtina "atlietuvinti", lenkai netgi nematė reikalo tų Vilnijos baltarusių-katalikų lenkinti, nes jie jau ir taip esą "lenkai", tik reikia "sustiprinti" jų truputį "apsiblaususį" lenkiškumą.

Manyčiau, kad 1939.10-1940.06 ir 1941-1944 metais kai Lietuva ar vokiška lietuvių administracija ir policajai turėjo galimybes taikyti prievartos priemones Vilnijos gyventojų atžvilgiu, tokių "revindikacinių" akcijų kaip lenkų akcija Hrynkose, irgi buvo įvykdyta. Teko matyti užsirašiusiųjų lietuviais procentus iš to laikotarpio ir stebina akivaizdžiai per aukštas lietuvių procentas, tikrai didesnis už faktinį lietuvių skaičių.
Dabartiniu metu lietuvių-tuteišių santykiuose vargu ar gali atsitikti taip, kad Vilnijos lenkai bus prievarta verčiami į "lietuvišką tikėjimą", bet esama švelnesnių tokio siekimo būdų, pvz. statant mokyklas, kur nėra ar mažai yra lietuvių, ir reikalaujant, kad Vilnijos lenkai turėtų galimybę apsispręsti, nutautėti ar ne. Taigi "revindikacinis" mentalitetas vilnijiečių atžvilgiu yra dar ganėtinai gyvas lietuvių tarpe.

Apskritai, lietuvių ir lenkų nacionalistų valstybės koncepcija buvo gan panaši - abejais atvejais valstybė turi būti gryna ir homogeniška, be jokių unijų ir federacijų, turi susidėti 1) iš etninio branduolio 2) buvusių etniškai-heterogeniškų istorinių "pakraščių" rytuose, imant jų tiek, kad būtų įmanoma nutautinti 3) etninių anklavų vakaruose, kuriuos pavyktų atkovoti iš kaimyninių valstybių(lietuvių - Mažoji Lietuva; lenkų- Pietų Rytprūsiai, Aukšt. Silezija, Zaolžė).

Bėda tiktai ta, kad lietuvių ir lenkų "pakraščiai" persidengė tarpusavyje, dar didesnė bėda, kad "amžinoji" Lietuvos sostinė atsidūrė pakraščiuose. Jokių šansų kaip nors priimtinu būdu išspręsti konfliktą, kol bus liekama nacionalistinėse paradigmose. Manau, kad Pilsudskis savo veiksmais ir mėgino išeiti už šių paradigmų ribų, deja nesėkmingai. Pilsudskis iš tikro stovėjo prieš skausmingą dilemą - 1) ar pasyviai nuleisti rankas, palikti savo numylėtą Vilniaus kraštą nacionalistinei Lietuvai ir leisti, kad Vilnijos žmonės būtų prievartaujami sulietuvėti, o pačiam likti užsieniečiu savo paties gimtinėje 2) ar jį užmti ir mėginti ieškoti sprendimų, tuo pačiu rizikuojant, kad endekams ir kitoms opozicinėms jėgoms pavyks prastumti savo inkorporacinę programą(kaip beje ir įvyko).

Visgi 1921 dar būta visai realių galimybių konfliktą išspręsti priimtinu būdu, pvz. Hymanso projekto pagrindu. Hymanso projektas(ypač jo pirminė versija, numačiusi Vilniaus ir Kauno kantonų lygiateiškumą ir lietuvių-lenkų dvikalbystę visoje Lietuvoje) visai atitiko tiek Pilsudskio, tiek ir Vidurio Lietuvos veikėjų sumanymus. Deja, kategoriškai nesutikdami su tuo, kad Vidurio Lietuva būtų pripažinta savarankiška derybų šalimi, Kauno veikėjai iš esmės projektą sužlugdė. Varšuvoje būta nemažai projekto priešininkų, kuriems Kauno užsispyrimas buvo labai palankus. Pripažinus Vidurio Lietuvą derybų šalimi, Varšuvos veikėjams žlugdyti projektą erdvė būtų labai sumažėjusi.
Deja, žlugo mėginimas ne tik išspręsti Vilniaus problemą, bet ir sukurti geresnę ir autentiškesnę Lietuvą, kuri išlaikydama lietuvišką paveldą, nebūtų atsisakiusi ir lenkiškai-bajoriško paveldo.
Top of the page Bottom of the page



Frozen
Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2019 PD9 Software