Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "We can draw lessons from the past, but we cannot live in it." Lyndon B. Johnson (1908 - 1973), December 13, 1963
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Pana Grzybowska
[Frozen]

Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
  Frozen      FORUMAI -> Apie viską... Message format 
 
dzukas
Posted 2009-09-11 15:13 (#67939 - in reply to #67931)
Subject: RE: Revindikacinė koncepcija


Extreme Veteran

Posts: 412
20020010

Kas dėl Vilnijos, tai lietuvių nacionalistai tvirtino, kad vietos gyventojai yra "lietuviai", nes proseneliai esą buvę lietuviai ir kad juos todėl būtina "atlietuvinti", lenkai netgi nematė reikalo tų Vilnijos baltarusių-katalikų lenkinti, nes jie jau ir taip esą "lenkai", tik reikia "sustiprinti" jų truputį "apsiblaususį" lenkiškumą. 


Ar tuo metu Lietuvoje buvo ne nacionalistų? Ar kairiųjų pozicijos buvo kitokios? Ar Lenkijoje socialdemokratai nebuvo nacionalistai?:)
Nuo kada tuteišiai Jums jau pavirto baltarusiais? Argi tam žmonės neturi išreikšti identiteto?:)
Vadinkime viską savo vardais, jie save vadino vietiniais (tuteišiais), buvo katalikais ir nekalbėjo lenkiškai, o "po prostu". Akivaizdu, jog jie neturėjo aiškiai išreikšto identiteto- 1897 m. užrašyti baltarusiais, vėliau lenkais, dar vėliau daug kas užsirašinėjo lietuviais (kaip palankiau). Tai, kad jie labiau linko prie lenkų, turbūt, bet, kita vertus, jiems nebuvo leista išreikšti savo nuomonės.

Tuo tarpu lietuvius stengtasi lenkinti. Geresnė padėtis buvo ten kur kurį laiką egzistavo "Ryto" draugijos mokyklos. Po to visus pradėta mokyti lenkiškai, nuo pat mažumės. Daug kur vaikų neleido į lenkiškas mokyklas, samdė slaptus mokytojus. Ta pats carinės priespaudos laikotarpis kartojosi. Iš esmės, stebiuosi lietuvių valia, nes 20 okupacijos metų grynai lietuviškuose kaimuose situacija iš esmės nepasikeitė. Tiesa, kai kur atsirasdavo po pusė kaimo lietuvių, vadinančių save lenkais, nors kalbančių lietuviškai. Naujieji lenkai:) reiškė didelį priešiškumą Lietuvai ir lietuviams. Tokių precedentų būta daugiausia lietuvių gyvenamo arealo pakraščiuose.

Manyčiau, kad 1939.10-1940.06 ir 1941-1944 metais kai Lietuva ar vokiška lietuvių administracija ir policajai turėjo galimybes taikyti prievartos priemones Vilnijos gyventojų atžvilgiu, tokių "revindikacinių" akcijų kaip lenkų akcija Hrynkose, irgi buvo įvykdyta. Teko matyti užsirašiusiųjų lietuviais procentus iš to laikotarpio ir stebina akivaizdžiai per aukštas lietuvių procentas, tikrai didesnis už faktinį lietuvių skaičių.
Dabartiniu metu lietuvių-tuteišių santykiuose vargu ar gali atsitikti taip, kad Vilnijos lenkai bus prievarta verčiami į "lietuvišką tikėjimą", bet esama švelnesnių tokio siekimo būdų, pvz. statant mokyklas, kur nėra ar mažai yra lietuvių, ir reikalaujant, kad Vilnijos lenkai turėtų galimybę apsispręsti, nutautėti ar ne. Taigi "revindikacinis" mentalitetas vilnijiečių atžvilgiu yra dar ganėtinai gyvas lietuvių tarpe. 


Labai keista, dažnai darote niekuo nepagrįstas prielaidas. Jei lietuviai turėjo galimybes taikyti priemones tai, turbūt, ir taikė. Klystate dėl pirmojo periodo. Esant tokiai situacijai, Lietuviai stengėsi išlaikyti kuo didesnę ramybę Vilniaus krašte. Turint omenyje, jog rusai gerai paplėšė Vilnių ir daug ką išsivežė už sienos, o žiema buvo itin sunki tai buvo nelengva. Vilnius kainavo brangiai. Rūpintasi šildymu, kariuomenė gatvėse tiekė maistą, buvo liepta rodyti išskirtinę pagarbą vilniečiams ir religinėms vietoms. Jokių represijų ar pokyčių nebuvo imtasi, išskyrus sukuriant lietuviškų įstaigų tinklą.

1941 -1944 m. laikotarpiu nesutarimų būta. Švietimo sistema daug kur stengėsi mokyti lietuviškai. Baltarusiai skundėsi, jog jų mokyklų mokytojai lietuviai net nesusišneka su vaikais.

Minimų prievartinio "atlietuvinimo akcijų" būta III dešimtmetyje Kėdainių krašte, bet, pastarosios ir Lietuvoje buvo vertinamos kaip skandalingos ir plataus užmojo neįgavo.

Nereikia suprasti lietuviškų mokyklų kaip kažkokio atlietuvinimo. Tamsta, matyt, netiki laisvo žmogaus galimybe rinktis. Mokymasis lietuviškoje mokykloje dar nereiškia, kad žmogus tampa lietuviu. Mano paties patirtyje yra pilna tokių pavyzdžių, yra tekę mokytis ir su lenkais ir su rusais.

Vis dar prašau pavyzdžių įvardinti be reikalo pristeigtas lietuviškas mokyklas kur nėra lietuvių?
Šiaip jau lietuviški įstatymai pakankamai griežti ir mokyklos kuriose nėra pakankamas mokinių skaičius lengva ranka uždaromos.

Apskritai, lietuvių ir lenkų nacionalistų valstybės koncepcija buvo gan panaši - abejais atvejais valstybė turi būti gryna ir homogeniška, be jokių unijų ir federacijų, turi susidėti 1) iš etninio branduolio 2) buvusių etniškai-heterogeniškų istorinių "pakraščių" rytuose, imant jų tiek, kad būtų įmanoma nutautinti 3) etninių anklavų vakaruose, kuriuos pavyktų atkovoti iš kaimyninių valstybių(lietuvių - Mažoji Lietuva; lenkų- Pietų Rytprūsiai, Aukšt. Silezija, Zaolžė). 


O kieno buvo kitokia latvių (Mažeikiai, Palanga), Baltarusių (Daugpilis, Vilnija, Augustavas), Ukrainiečių (jau nekalbant apie tokį Chelmą), Čekoslovakų (pastariesiems labiausiai sekėsi- gavo viską ką norėjo- kadangi reikėjo vokiečius bausti)? Nėra čia nieko išskirtinio ir argumentai visur buvo panašūs.

Bėda tiktai ta, kad lietuvių ir lenkų "pakraščiai" persidengė tarpusavyje, dar didesnė bėda, kad "amžinoji" Lietuvos sostinė atsidūrė pakraščiuose. Jokių šansų kaip nors priimtinu būdu išspręsti konfliktą, kol bus liekama nacionalistinėse paradigmose. Manau, kad Pilsudskis savo veiksmais ir mėgino išeiti už šių paradigmų ribų, deja nesėkmingai. Pilsudskis iš tikro stovėjo prieš skausmingą dilemą - 1) ar pasyviai nuleisti rankas, palikti savo numylėtą Vilniaus kraštą nacionalistinei Lietuvai ir leisti, kad Vilnijos žmonės būtų prievartaujami sulietuvėti, o pačiam likti užsieniečiu savo paties gimtinėje 2) ar jį užmti ir mėginti ieškoti sprendimų, tuo pačiu rizikuojant, kad endekams ir kitoms opozicinėms jėgoms pavyks prastumti savo inkorporacinę programą(kaip beje ir įvyko).  


Kokia dilema? Pilsudskiui, turbūt, sapnavosi kaip chlopai litwinai ateina ir prievartauja tuteišus mokintis lietuvių kalbos
Pats lietuvių moderniosios tautos virsmas buvo skausminga procedūra, bet vėlgi panašių variantų yra pilna Europa. Reikėjo rinktis kažkurį identitetą- Pilsudskis save suvokė kaip lenką ir po to litviną, po bendru lenkų kultūros skėčiu. Nematau galimybės tuo metu sugyventi tokioms dviems kultūroms. Lietuvai reikėjo tapti ir įsitvirtinti.

Sakykime, vienas brolis Narutavičius buvo Tarybos nariu, kitas buvo Lenkijos prezidentu. Tai yra tam tikra tragedija, tačiau lietuvių (turiu omenyje ir lietuvius ir litwinus). Galima skųstis lietuviais, kad nepaliko vietos litwinams valstybės ir tautos koncepcijoje, bet su kuo jie patys identifikavosi?

Visgi 1921 dar būta visai realių galimybių konfliktą išspręsti priimtinu būdu, pvz. Hymanso projekto pagrindu. Hymanso projektas(ypač jo pirminė versija, numačiusi Vilniaus ir Kauno kantonų lygiateiškumą ir lietuvių-lenkų dvikalbystę visoje Lietuvoje) visai atitiko tiek Pilsudskio, tiek ir Vidurio Lietuvos veikėjų sumanymus. Deja, kategoriškai nesutikdami su tuo, kad Vidurio Lietuva būtų pripažinta savarankiška derybų šalimi, Kauno veikėjai iš esmės projektą sužlugdė. Varšuvoje būta nemažai projekto priešininkų, kuriems Kauno užsispyrimas buvo labai palankus. Pripažinus Vidurio Lietuvą derybų šalimi, Varšuvos veikėjams žlugdyti projektą erdvė būtų labai sumažėjusi.
Deja, žlugo mėginimas ne tik išspręsti Vilniaus problemą, bet ir sukurti geresnę ir autentiškesnę Lietuvą, kuri išlaikydama lietuvišką paveldą, nebūtų atsisakiusi ir lenkiškai-bajoriško paveldo. 


Optimistiškas požiūris. Sužlugdė ne todėl, kad nenorėjo pripažinti "Vidurinės Lietuvos" kaip atskiro veikėjo, o todėl, kad nenorėjo turėti ką nors bendro su Lenkija. Lietuvių tikslas buvo nacionalinė valstybė, o ne bendra valstybė su lenkais. Lietuviai pirmiausia turėjo tvirtai atsiskirti nuo Lenkijos, kad galėtų vėl su ja draugauti ir lenkai turėjo tą pripažinti.

Kurti valstybę, kuria lenkai stengtųsi panaudoti kaip marionetę, ir pastaroji nuolat būtų vidinių konfliktų sukūryje? Neskaitant gimstančios kultūros lietuvių kalba kovos? Ne ačiū.
Be to, ta "Vidurinė Lietuva", net neįtraukė visų lietuvių apgyvendintų teritorijų.

Dabar mes galime bendrauti su lenkais ir lenkai pripažino mūsų sostinę Vilnių. Galime sutarti, jog jie Lietuvos lenkai ir lietuviai yra tos pačios kilmės asmenys, besidalijantys ta pačia etnine kultūra ir istorija, galime pripažinti, jog jie litwinai kalbantys lenkiškai, bet klausimas su kuria kultūra jie identifikuojasi..su lenkų, nors su ja turi mažiau bendro negu lietuvių.
Top of the page Bottom of the page



Frozen
Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2019 PD9 Software