Linas Kondratas - 2009-09-14 12:35 PM
Nebloga filosofija. Turbūt, ir dabar dar keikiat Staliną, kad Vilnių atidavė
Tuo tarpu, aš džiaugiuosi, jog turėjau galimybę gimti Lietuvos teritorijoje, o ne Baltarusijoje
Dar Nikolajui I nepamirškite padėkoti už Kauno gubernijos įsteigimą, Aleksandrui II už sprendimą statyti Kauno tvirtovę.
Mano asmenine nuomone Kauno naujamiestis
(tarpukarinio periodo
) užgožė senamiestį ir jis iki šiol negavo deramo dėmesio. Dabar Akropolis dar labiau pakeitė gravitacinį centrą
Nepamirškime, kad po 1945m. sulietuvinti Vilnių mums "padėjo" sovietai, iškeldinę iš Vilniaus daugumą lenkų ir naciai, įvykdę žydų holokaustą. Atsirado gan nemaža tuščia erdvė, kurią galėjo užpildyti lietuviai. 1920 metais tokios laisvos erdvės nebuvo, lietuviams Vilniuje būtų buvę kur kas mažiau vietos kur kurtis.
Jei Lietuva Vilniaus nebūtų praradusi, greičiausiai nebūtų buvę tokio stipraus antilenkiškumo ir tokios izoliacijos nuo Lenkijos, o tai būtų silpninę lietuvėjimą. Aišku, galima manyti, kad Lietuvos valdžia, nesant Vilniaus konflikto, būtų ėmusi eskaluoti tarkim konfliktą dėl Seinų-Suvalkų krašto. Kol Lietuva 1920 dar nebuvo praradusi Vilnių, lietuviai kaip žinia įsivėlė į sunkias ir bergždžias kovas Suvalkijoje, kur galų gale buvo sutriuškinti, spalio pradžioje atblokšti iki 1919.12.08 linijos ir nebepajėgė laiku permesti kariuomenės į Vilnių. Matyt 1920.08.27 atgavę iš bolševikų Vilnių, lietuviai patikėjo, kad Vilnius yra saugiai jų kišenėje, ir pamėgino visas jėgas skirti Pietų Suvalkijai. Taigi tam regionui buvo teikiama nemaža reikšmė.
Sovietai atkėlė vartus ir Vilniaus kolonizacijai iš Rytų.
1920 m. būtų atsiradę erdvės ir mokytojams ir kariškiams, ir biurokratams ir tiems paties darbininkams ir provincijos. Mat Vilnius nebūtų buvęs provincijos užkampis, o dinamiška Europos sostinė, kuri plėstųsi kiek didesniais tempais nei lenkiškuoju periodu
(gyventojų skaičius pasiekė 1909 m. lygį, tik 1939 m._
Pana Grzybowska
