Elite Veteran
Posts: 954
  
| Antanas - 2009-09-14 4:17 PM
Tai priklausė ir nuo Bažnyčios pozicijos, juk lenkiškas tikėjimas nuo luietuviško niekuo nesiskiria, Vilniuje būtų Lietuvos arkivyskupija...
1905-1914 išsiplėtojo gan smarki "muštynių bažnyčiose" kampanija. Paprastai uoliausiai protestavo neseniai suslavėję tuteišiai, tokiu atveju, jei lietuvis kunigas(kurių beje būta Vilniaus Vyskupystėje ne tiek ir mažai) pasisakydavo už lietuviškų pamaldų įvedimą. Mat atsisakydami nuo lietuvių kalbos, jie buvo ką tik įvykdę, kaip jiems atrodė, "socialinį pakilimą", ir dabar buvo baisiausiai nepatenkinti ir baiminosi, kad vėl bus prievarta verčiami į "mužikiškumą" ir "pagonišką kalbą" ir nužeminami savo žmogiškoje vertėje. Net ir 1931(!), kada buvo lenkų valdžia ir vyskupas Jalbrzykowski, ir atrodo nebuvo ko bijotis, tuteišiai bijojo ką nors pasakoti Halinai Turskai apie anksčiau jų senelių vartotą lietuvių kalbą ir pasakojo pasakas apie "nuo amžių vartotą lenkų kalbą". Vienoje šeimoje, kai vyriškis prasitarė, kad jo senelis ar tėvas kalbėjęs lietuviškai, jo žmona pakėlė isteriką "idiote, ką tų dabar šneki, čia dabar tau bažnyčioje Litwą įves" ir taip isterikavo gerą pusvalandį, kol galų gale Turska parodžiusi universiteto darbuotojos pažymėjimą ir kažkokį vietos valdžios išduotą raštą, galų gale šiaip ne taip ją nuramino.
Palyginti lengvai buvo galima atlietuvinti tik tuos, kurie nors meldėsi lenkiškai ir laikė save "lenkų tikėjimo" žmonėmis, bet dar šeimoje kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai ar gudiškai dar nebuvo bent kiek daugiau pramokę. Bet tie kurie jau buvo pradėję vartoti slavų kalbą, buvo pasirengę rodyti įnirtingą pasipriešinimą. |
Pana Grzybowska
