Expert
Posts: 1270
   
| Be abejo tokie skaičiai atrodo nesamonė, kai jus viską įsivaizsuojate "Priešas prie vartų" stiliumį-
Net nežinojau, kad internete yra šie pasakojimai:
Apie garsiąsias Kalniškės miško kautynes pasakoja buvęs partizanas Vytautas Adomaitis:
Kiekvienas tą mūšį skirtingai matė – kiekvienas ir papasakos apie tai skirtingai. Mes buvome suskirstyti skyriais. Aš prie kulkosvaidžio buvau antras numeris. Iš vakaro užėjome pas pamiškėje gyvenusį ūkininką. Pas jį partizanai dažnai lankydavosi. O ir vaikščiodavome tada dar palyginus labai laisvai – išdavikų beveik nebuvo. Tai štai, pas tą ūkininką truputį nusnaudėme, o paryčiais, švintant, jau mus žadina – rusai supa visą apylinkę. Mano porininkas perdavė man kulkosvaidį ir dar nubėgo pasimatyti su besislapstančia žmona, o kai parbėgo atgal, jį jau apšaudė. Kai grįžome į stovyklą, iš kitos pamiškės jau atėjo ir sužeistų partizanų. Visą stovyklą rusai ėmė supti. Daug partizanų žuvo ryte bandydami praeiti į stovyklą. Buvo tokių nuomonių, kad reikia susiskirstyti į mažesnius būrius ir bandyti prasiveržti, bet galų gale nutarėme visi kartu užimti pozicijas mišku apaugusio kalno ir laikytis. Na ir laikėmės. Kažin ko paties mūšio metu nemačiau. Jie rėkia „ura”, puola mus ir šaudo – mes atsišaudome. Po to viskas lyg ir aprimsta, praeina kokia valanda ir vėl viskas iš naujo. Ir taip visą dieną. Į vakarą ėmė mums baigtis šoviniai. Ką daryti? Nusprendėme veržtis. Metėme granatas, kiek galėdami šaudėme – kurie prasiveržėm, tie prasiveržėm. Kiti krito…
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/47847 |
Kita mėnulio pusė – partizanų kova su kolaborantai
