  
| juresmares - 2009-12-02 5:36 PM
Žvelgiant iš šalies 1918 ir po to sekusi žemės reforma Lietuvoje buvo ne kas kitą, o išteklių perskirstymas beturčių daugumai. Atmetus siekiamą tikslą - tautinės, pilietinės, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą, tai atrodė probolševikiškai. Todėl likę žemvaldžai keliavo į Lenkiją ar dar kur kitur. Gudresni sugebėjo įkeisti savo žemes bankams ir taip greitai išsigryninti valdytą turtą. O kas nebuvo įžvalgus turėjo tenkintis vyriausybės pažadais kompensuoti atimtą žemę po N metų. Specialiai nesigilinau, bet žinau, kad žemės reforma ikikarinėje Lietuvoje liko neužbaigta. Tai lėmė žemės ir gebančių ją tikslingai išnaudoti ūkininkų trūkumas. Be to, skirtingai nuo latvių ir estų mūsiškiai beveik nelietė bažnyčiai priklausiusios žemės - 'pjovė' visus kitus 30-80 ha. žemės valdytojus. Rezultatas; Lietuvoje nesusiformavo stambi žemėvalda, tik "buožiški" ūkiai. O ir tie buvo pajungti valstybinėms "Maisto" ir "Pienocentro" įmonėms. Taigi Smetoninė Lietuva savo sandara balansavo tarp kooperatinės komunos ir valstybinio totalitarizmo. Akurat. Žiūrint dar į rezultatą, kad tie, žemės gavę, pabaigoje liko tokie pat pliki basi, kokie buvo kada pradėjo tą žemę dirbti, tai ta "reforma" nieko nedavė - tik stambi gamyba atpigina produktus ir todėl stambieji paima rinką. |
Ar galima panaikinti privačią nuosavybę?
