Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "Vilnius...narrow cobblestone streets and an orgy of the Baroque: almost like a Jesuit city somewhere in the middle of Latin America." Czeslaw Milosz
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Žemėpačio ir dangaus dievo paralelės
[Frozen]

Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
  Frozen      FORUMAI -> Lietuvos istorijos forumas Message format 
 
Sakmius
Posted 2010-01-24 06:13 (#74548)
Subject: Žemėpačio ir dangaus dievo paralelės


Extreme Veteran

Posts: 487
200200501010105
Visai neseniai besikapstant šaltiniuose šovė viena idėja dėl Žemėpačio, vėliau skaitydamas Toporovo straipsnį pamačiau jog tai visai ne nauja idėja.

O ta idėja yra tokia:

V. Toporovas pastebėjęs, jog Žemėpatis mitologiniuose su ritualais susijusiuose šaltiniuose šalia Žemynos yra visiškai suverenus, lygiateisis dievas su Žemyna besidalinantis visas žemiškasias funkcijas, jis yra Žemės „pats“, Žemės Viešpats (taip į jį ir kreipiamasi: Viešpatie Dieve Žemėpati), ir kaip opoziciją giminingoje rusų tautosakoje randa Žemės Pačios (Госпожи Земли) įvaizdį. Tokia pora paaiškinama tik arhcaiškose indoeuropiečių tradicijose aptinkamu Tėvo Dangaus ir Motinos Žemės seniausios poros santykiu. „Žemės Viešpats, Žemėpatis nusileidęs iš Dangaus turįs išsaugoti savo Viešpaties prieš Žemę, gyvybės iniciatoriaus, kūrėjo, pradininko vaidmenį, neišvengiamai gauna globoti pačią svarbiausią „žemiškąją“ dalį – namą, kiemą, sodybą, ūkį, kelius, socialinę santvarką, ritualą, t. y. tai, ko gamtiškoji Žemė sukurti negali.“ Žemėpatis – kultūros dievas.

Žemyna jo porininkė ir opozicija - nesukultūrintos gamtos deivė, žemės, augmenijos deivė, tačiau santuokoje su Žemėpačiu ji geba pasitarnauti kultūrai augindama kultūrinius augalus.

Šiam Žemėpačio įvaizdžiui bei jo santykių su Žemyna įvaizdžiui pagrįsti esama daugybė istorinių ir etnografinių plačiai geografiškai išsibarsčiusių duomenų.

1. Argumentas Žemėpačio dangiškumui įrodyti yra jam atliekami aukojimai ir apeigos atliekami būsto statybos ir įšventinimo metu.


Iš universaliosios etnografijos ir religijotyros žinome, jog būstas (kaip ir miestas, sodyba, šventykla) yra pasaulio modelis. Būsto laužavietė, židinys - pasaulio bamba, kaminas - axis mundi, 4 sienos ir jų orientacija - 4 pasaulio šalys ir tt... Ta pati namų židinio ugnis rusena ir apeiginiuose laužuose, šventyklose ir tt... simbolizuojanti kosmogonijos atsparties tašką, kultūros, gyvybės ir tt.. šaltinį. Būsto statyba yra kosmogonijos - pasaulio kūrimo aktas, kurio metu susitapatinama su demiurgu - kūrėju.Būsto statybos ir jam pačiam pašventinti atliekami ritualai atkortojantys kelių mitų grupių įvykius, pvz. Dievas nužudo pirmapradę visatos būklę simbolizuojančią gyvatę – tai tolygų pasaulio kūrimo aktui, ir Dievas nužudo pirmapradį milžiną, iš kurio kūno dalių sukuriamas pasaulis, arba maistiniai augalai, žmonių rasės, įvairios visuomenės klasės. Visų tipų sakmės aptinkamos mūsų tautosakoje, vienu atveju Perkūnas kovoja prieš Velnią, kitu Dievas (dangaus) nutrenkia Velnią žemėn, ir iš jo kūno atsiranda tautos arba tam tikrų savybių žmonės.

Apeigos atliekamos būtent prie namų židinio ir kamino. Būsto pašventinimo apeigų laikas - trumpiausios dienos, audringas oras, taigi matome jog tai yra tamsiojo chaoso laiko dienos, kuomet reikia atkurti sugriautą pasaulį, bei Perkūno veiklos laikas, kuomet jis naikina antikultūrinį, chaoso pradą - Velnią.

Aukojama sveikų gaidžio ir vištos pora kaipo aliuzija į Žemėpačio ir Žemynos porą bei meldžiant namiškių vyro ir žmonos gerovės. Duona pradžioje glaudžiama prie žemės meldžiantis, po to iškeliama į dangų (sic!).

Įkurtuvių scenarijuje ridenant duonos kepalus, įleidžiant vištą ir gaidį matome tą pačią Žemės ir jos vyro Žemėpačio vaizdinio ritualinę kartotę.

2. Istoriniai šaltiniai
A. J. Greimas pastebi, jog dažniausiai šaltiniuose Žemyna keliauja drauge su kitu dievu:
• vieną sykį kartu su Žemėpačiu,
• du kartus su Žemeluku,
• keturis kartus su abiem:
Žemėpačiu (Zemepattys, Zempattys)
Žemeluku (Zemelukas, Zemelukis, Zemelukytis, Zemynelis)
• vieną kartą su Žemenyku (bet veikiausiai nusižiūrėtu nuo Strijkovskio)“,
Greimas pastebi jog Žemelukas greičiausiai savarankiškas atskiras funkcijas turinti dievybė . Ten pat jis pagrįstai sutapatina Dimstipatį (namo dievą) su Žemėpačiu remdamasis:
1) abiems dievams būdinga auka (abiejų lyčių vištų pora),
2) ritualinio valgio pobūdžiu bei likučių aukojimu ugnyje. Dėl panašių ir kitokių priežasčių, kurios dar bus aptarinėjamos, Žemėpatis tapatinamas ir su Žemenyku.

3. M. Strijkovskio dievų sąrašas


1. Įžymiausias dievas, vardu Prakorimas (Prokorimos); aukodavo jam baltus romytus gaidžius, ne pjaunamus, o pagaliau užmušamus, kurių dalį valgydavo patys, dalį žyniai, o trečią dalį sudegindavo.
2. Rūgščių ir raugintų patiekalų dievas Rūgutis (Ruguczis); tam aukodavo raibas vištytes.
3. Žemenykas (Ziemiennik) buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms.
4. Krūminė (Kruminie Pradziu Warpu), kuri visus javus duoda, jai aukoms užmušdavo vištas su žema krūmine skiautere ir jų mėsą kapodavo į smulkius gabaliukus, kad rugiai augtų tankūs, varpingi, neišeitų į šiaudus.
5. Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias.
6. Chaurirari, žirgų dievas; tam aukodavo gaidžius, augalotus, stiprius, įvairių spalvų, kad žirgai veistųsi tokie, o kai jį maldaudavo taikos, kad priešai nepultų (nes jį laikė karo dievu), kaip graikai ir Romėnai Marsą. Tai užpečky ant balnų sėdėdami, jam meldėsi ir aukas aukojo.
7. Sutvaras (Sotwaros) buvo visokių galvijų dievas, o jam aukodavo prieš ugnį visokių spalvų romytus gaidžius, nes laikydavo visokio plauko galvijų.
8. Šeimos dievas (Seimi Dewos) turėjo savo žinioje šeimyną; jam irgi mušdavo įvairių spalvų gaidžius ir vištas, aukas mesdavo į kūrenamą krosnį ir netraukdavo iš ten tol, kol visiškai sudegdavo; kad šeimyna laikytųsi.
Strijkovskio sąrašą nagrinėjo G. Beresnevičius , tačiau jis nebandė ieškoti gilesnio prasminio santykio tarp šių dievų, tiesiog juos išskaidė pagal siaurutes funkcijas remdamasis etimologijomis. Išnagrinėję Žemėpačiui skiriamų apeigų semantiką, bei Žemėpačio – dievo demiurgo funkcijas, galime pastebėti, jog Strijkovskis to paties dievo pravardes, galbūt minėtas net per tas pačias apeigas (į Žemėpatį Pretorijaus apeigose kreipiamasi keletą kartų). Viso labo šie dievai tiesiog dalijasi Žemėpačio, kaip namų ir sodybos dievo - demiurgo funkcijas, jiems pagerbti skiriamos mažne identiškos aukos ir aukojimo būdas. Prakorimo pagerbimo apeigų aprašyme matome tą patį vaizdą, kaip ir būsto pašventinimo apeigose. Pats Prakorimo vardo sandas pra- rodo jo pirmumą, praamžiškumą, kas ir dera dievui kūrėjui. Rūgutis ne kartą aptartas kitų tyrinėtojų, tapatinamas su J. Lasickio Raugo Žemėpačiu – čia vėl turime tiesioginį ryšį su Žemės Viešpačiu. Žemenykas ir jo atstovas žaltys kaip namų dvasia sauganti nuo blogybių ir nelaimių čia labai siejasi su M. Pretorijaus XII a. sukrikščioninto Žemininko angelu sargu. . Krūminė apsupta „žemėpačių“, kaip ir Žemyna su Žemėpačiu besidalijanti porine auka mums pasirodo kaip dirbamų laukų derliaus gausintoja, „pradžių varpų“ – šis epitetas siejasi su žiedo kėlimu ar pačiu žydėjimu prieš bręstant varpoms, sutvirtina mūsų pastangas ją identifikuoti kaip Žemyną. Lietuvonis čia be abejonės kaip ir tikėtina neatsiejamas nuo dangaus, tačiau jo funkcija priskirtina ir Perkūnui. Chaurirarį atsiribodami nuo vardo etimologijų aptarsime vėliau interpretuodami jam skirtų ritualų kaip mitų kartotės, funkcijų ir mitologinių atitikmenų, bei istoriniame kontekste. Sotvaras kaip gyvulių dievas, kurio vardas/pravardė sudarytas iš sando tvar- mums perša dievo demiurgo/tvėrėjo funkcijas ir susiveda į Žemėpačio vaizdinį, turint omeny, jog Žemėpačio meldžiama gyvulių sveikatos, jam aukojama įkuriant tvartą, gyvuliai priklauso sodybai – Žemėpačio globojamam kultūriniam pasauliui. Šeimos dievas, kurio apeigos telkiasi ties namų židiniu sodyboje taip pat be abejonės yra Žemėpačio apraiška, juolab jog jis net neturi specifinio teonimo. Ši Žemėpačio pravardžių „kūrėjų-žemėpačių“ gausa veikiausiai nulėmė paties teonimo Žemėpatis multiplikavimą senuosiuose šaltiniuose.

3. Sinkretizmas

Keista, jog tokia gausa namų, ūkio sodybos dievybių (ar jų vardų) aprašoma XVI-XVII a. pab. dingo be jokio pėdsako kartu su kultais ir mitologija iš XIX-XX a. tradicijų, juolab kad dauguma to paties laikotarpio gausiai aprašytų dievybių, kaip kad Perkūnas, Laima, Laumė, Žemė, Mėnuo, Aušrinė, Aitvaras ir kt... puikiausiai išsilaikė mažai paliesti krikščionybės tiek senųjų tikėjimų sakmėse, tiek kituose folkloro žanruose (tikėjimuose, užkalbėjimuose, maldelėse...) ir netgi dainose. Tokį fenomeną išties galima paaiškinti šventųjų (Jurgio, Mykolo, Martyno, Antano ir gal Vendelino/Vandalino ) kulto įsigalėjimu absorbuojant Žemėpatį ir jam artimas dievybes, bei įvairių funkcijų perdavimu krikščioniškam dievui (arba greičiau atvirkščiai, krikščioniškasis dievas sužemėpatinamas, įtraukiamas į pagonišką žemdirbių pasaulėžiūrą). Be abejonės nagrinėdami mitologinius tautosakos tekstus, ypač etiologines sakmes galime užčiuopti visiškai nekrikščionišką Žemėpati - dangaus dievą demiurgą.

Žemyne žedkellei, žydek ruggeis, mezais ir wissais jauweis, buk linksmas, Diewe, ant musu, pri tu musu darbu Swents Angelas pributu ir piktu zmogu priszalin nukraipyk, kad mus ne apioktu
Dažnai šią maldą mėgstama suvesti kaip kreipimasį į vieną Žemyną, tačiau akivaizdu, jog kreipiamasi į Žemynos ir Dievo porą apeigose matėme, jog šis Dievas veikia padedant Žemynai, taigi jų dviejų veikla tarpusavyje priklausoma. Taip pat pagal anksčiau aptartą aukos pobūdį jam ir Žemynai, bei aukotojus: vyrą ir žmoną, galime daryti prielaidą, jog jiedu sutuoktiniai, kas visiškai dera pagal indoeuropietišką Dangaus Tėvo ir Žemės Motinos modelį. Kiti įdomūs maldų tekstai mus pasiekia iš Strijkowskio XVI a., ir XVII a. vidurio evangelikų leidinio „Knyga nabožnystės krikčioniškos“ skyriaus „Priedas maldu naminiku. Cziesu semeniios“.

„Čia tau Žemininke, aukojame tau, kad praeitus metus laikei mus sveikus ir visokių gėrybių pritekusius, ir mūsų javus ir mantą lakei ir saugojai, ir nuo ugnies, ir nuo geležies, nuo maro ir nuo visokių mūsų priešų ginti teikeisi“

„Wissogalis ir maloningas Dieve [...] dekavoiame kayp už kitas gierybes tavo, tayp ir už tą, juog pašlawinay mums waysiuiją žiames, iuog su nauda sugražinai, kas isiberia žiamen ir užlaikiay mus sweykus iki tay linksmay valandai linksm pijumenių“

Esama ir kitų maldų atseit krikščioniškam dievui, kurių struktūra nors ir su praplėsta poetika tačiau atitinka maldeles žemėpačiui. Aptarsim jas vėliau.

4. Etnografija

Šia tema įdomių ir unikalių tautosakos perlų surinko Liudvikas Rėza. Antrajame dainų rinkinyje prie paaiškinimų pateikiams įspūdingos lietuviškos giesmės vertimas iš vokiečių kalbos (jos originalas lietuviškas neišlikęs). Dainoje apdainuojamos Dangaus ir Žemės vestuvės, įdomu jog jos vyksta „Pirmąjį pavasarį, ne vakar jau seniai“. Dainos pabaigoje „kometa“ išpranašauja pasaulio tvarką sekusią po šių vestuvių: motina rytais verks, tėvas baus žaibais, Mėnuo rodysis pusiau, vaikai pešis tarpusavyje. Čia įdomus kosmogoninis siužetas, atspindintis tolesnę sakmių įvykių eigą ir pasaulio tvarką. Kadangi Žemės ir dangaus vaikai pešis, tėvas (kad ir kaip keista jis įvardijamas Dangumi, ne kokiu kitu vardu baus žaibais) – pasiųsdamas Perkūną:

- Perkūnas buvo pasaulyje iš eilės devintas sutvertas. Rsn. m. LTA 832(526).
- Perkūnas seniau gyveno žemėje ir buvo geras valdovas, žmonių labai mylimas. Dabar gyvena debesyse, ten jis turi puikius rūmus ir dvarą. Šiluva, Rsn. LTA 832(527).
- Senovėje Perkūnas gyveno aukštame neprieinamame kalne. Jis buvo visų žmonių gerbiamas. Bet kai atsirado velniai, Perkūną Dievas pasišaukė pas save, liepė jam gaudyti velnius ir pavedė valdyti visą orą. Ir dabar Perkūnas valdo orą, bet ant žemės nusileisti negali. Ariogala, Kdn. LTA 832(582).

- Sako, kad seniau Perkūnas gyvenęs žemėje, bet kai Dievas nubaudė angelus ir pavertė velniais, tada Perkūnas jau žemėje negyveno. Perkūnas dabar gyvena tarp dangaus ir pragaro. Ariogala, Kdn. LTA 832(529).

- Perkūną Dievas sutvėrė. Jis gyveno senovėje, kaip ir visi žmonės. Dabar jis gyvena mėlynuose debesyse. Keturvalakiai, Vlk. LTA 828(348).

- Perkūną leidžia Dievas. Kad nebūtų velnio, nebūtų ir Perkūno. Lygumai, Šl. LTA 762(13).

- Perkūnas muša velnius, kad tie yra didžiausi Dievo priešininkai, o tas Dievo valios saugotojas. Pilviškiai, Vlk. LTA 752(71).
Įdomu, jog Perkūnas visoje tautosakoje neturi savo antrosios pusės, beje pagal J. Balio tyrinėjimų duomenis jis esąs dangaus dievo (suvokiamo krikščioniškai, tačiau be abejo to paties, tik kiek modifikuoto baltiško dievo) valios, įvestos tvarkos vykdytojas. Pavasario Perkūno funkciją apvalyti žemę nuo chtoninių būtybių ją sudrebinant, tačiau be santuokos ar melės akto . Taigi dainą visgi tenka priskirti Dangaus Tėvui.

Kitoje Rėzos publikuotoje dainoje matome žmonių gyvenimą atkartojantį archetipus:

- Žemynėle, žiedeklėle,
Kur sodinsiu rožių šakelę?
- Ant aukšto kalnelio
Prie jūrių, prie marelių

- Žemynėle, žiedeklėle
Kur rasiu tėvą, močiutę
Aš, prastumta vargdienutė?
- eik ant aukšto kalnelio
Prie jūrių, prie marelių

Iš rožių kelmačio
Išaugo didis medatis –
Šakos iki dbesėlių.
Užkopsiu ant debesėlių.
Per tas rožių šakeles.

Ir sutikau jauną bernytį
Ant dievo žirgyčio.
- Ai bernyti raitelyti,
- Ar neregėjai tėvą, močiutę?

- Mergyte, mano jaunoji,
Eik į Pakalnės šalį:
Ten tėvelis, močiutė
Sesytei svodbą kelia.

Nuėjus į Pakalnę:
- Labryt, labdien, tėtuti
Labryt, labdien, močiute,
Kam mane mažą prastūmėt
Į svetimus žmonelius?
Užaugau didi mergatė;
Viena radau lopšytėlį,
Kur džiaugiaus kūdikėliu.

Čia mergelė kreipiasi į savąją deivę Žemę, josios pasiųsta pasodint šaką ant kalno, užlipusi į dangų sutinka bernelį (tarsi savo), Žemė gretinama su mergele, dangus su berneliu.
Top of the page Bottom of the page



Frozen
Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2021 PD9 Software