Regular
Posts: 70
 
| Tomas Baranauskas - 2012-02-04 04:32
M.K. Yra ir daugiau rimtų ir neabejotinai tirtinų istorinių duomenų. Pavyzdžiui - tiksliai žinoma, kad prūsų kraštas Semba lotyniškai vadintas Zambija. Ar sutapimas su Afrikos valstybės pavadinimu - atsitiktinis? Tikri istorikai žino, kad tokių sutapimų - nebūna.
Kažkada dalis sembų nukeliavo į pietų Afriką ir įkūrė ten valstybę, kurią pavadino senuoju vardu - Zambija. O kiek toliau į pietryčius nužygiavę sembai įkūrė šalį, vardu Mažoji Sembikė - Mozambikas.
Jų šventovė vadinosi Rumuva. Nieko neprimena?
Geras atkirtis "žemosiom" ir "mažosiom" Getijom 
O jei žvelgiant į viską rimčiau, daugeliui šitoje temoje parašiusių žmonių derėtų įsiskaityti į prieš tai pateikto straipsnio pastraipą, kur Dariaus Baronas rašo:
Paramokslinius Lietuvos istorijos mylėtojus atpažinti
nesudėtinga. Svarbiausias jų istorinės tiesos „nustatymo“
kriterijus yra absoliučiai subjektyvi nuomonė,
pasireiškianti perskyra patinka/nepatinka. Jei tekstas
istorine tema patinka – vadinasi, jis teisingas, jame byloja
tikra tiesa, jei nepatinka – jis neteisingas, keliantis
pavojų gyvybinėms tautos šaknims. Su tokiu mąstymu
neatsiejamai susijęs moralinis teksto autoriaus „skenavimas“.
Patikusio teksto autorius vertinamas kaip ypač
moralus, senąją Lietuvos dvasią itin gerai jaučiantis ir
nepaprastai karštai savo Tėvynę mylintis žmogus. Tuo
tarpu nepatinkančio teksto autorius laikomas amoraliu
tipu, vykdančiu slaptą užduotį suniekinti tautą, dalyvaujančiu
tarptautinių kosmopolitinių jėgų sąmoksle prieš
aukščiausias vertybes. Paskelbus nepatikusio teksto
autorių amoraliu, atpuola rimtesnis poreikis išgirsti ir
įsiklausyti ne į tai, kas kalba, o į tai, kas kalbama. Tad
tarp moralizuojančių istorijos mylėtojų itin išplitęs kalbėjimas
ad hominem yra ne šiaip kaprizas, bet esminė
jų pažinties su istorija ir „savųjų“ atpažinimo sąlyga.
Nenuostabu, kad tokiam mąstymo stiliui ypač būdingas
negebėjimas dalykiškai kalbėti į temą, ad rem. Galima
pridurti ir sensacijų bei skandalų alkio nuolat dirginamos
visuomenės pasirengimą priimti „mokslo naujienas“
su postmoderniu naivumu. |
Kaip tėvynė tampa svetima
