   
| Išeitų tas "karių" sluoksnis" neatmetė visos tradicijos, jie tiesiog pasiūlė inovaciją.
Skamba įdomiai. Šioje vietoje noriu priminti kadaise "su trenksmu" Beresnevičiaus pakištas baltų religines reformas. Pats mirusiųjų deginimo paprotys nebuvo didelė naujovė, brūkšninės keramikos kultūroje tai bandyta jau gerokai ankščiau, o ir kiti įvairūs būdai praktikuoti, tame tarpe galimai pelenų barstymas į vandenį ar palaikų pakabinimas medžiuose (rodos jie darė viską, kad tik ateities archeologai kaukolių nerastų  ). Vakaruose irgi įvairiais laikotarpiais randame Kokių Nors Urnų kultūrą. Taigi praktiškumas kartą padarė savo, ir, pasitelkus kulto autortetus bei vieną mitą, buvo išplatinta minima inovacija.
Dar įdomu tai, kad daugmaž vienalaikis deginimo plitimas tiek Rytų Lietuvoje, tiek Centrinėje, rodo pirmus valstybės konsolidacijos požymius. Net jei šią reformą primetė jau senai savo protėvius deginantis elitas iš Sembos, pirmiausia tai reiškia, kad jie buvo daugiau ar mažiau svetimi vietiniams, bent jau dėl to, kad apskritai reikėjo "primetinėti". |
Stas Likuts Catechiſmus. Ar buvo prūsų kalba
