Forum of Lithuanian History

Forum of Lithuanian history is a place for discussion on the urgent problems of the Lithuanian history. Share your opinions!

Moderator of the forum - Tomas Baranauskas

Our website - Medieval Lithuania
viduramziu.istorija.net/en/


[ Taisyklės ] [ Правила ] [ Rules ]
 

Medieval Lithuania
Search | User Listing Forums | Calendars | Albums | Quotes | Skins | Language
You are logged in as a guest. ( logon | register )

Random quote: "Vytauto Didžiojo žirgo išmaudymas Juodojoje Jūroje mums ne ką tepadėjo. Geriau jis būtų pajodinėjęs Baltijos pakrante ir čia išmaudęs savo žirgą." Vytautas Alantas (1902 - 1990)
- (Added by: Tomas Baranauskas)


Totila
Moderators: Inga, Linas, Remigijus, Ibicus

View previous thread :: View next thread
       FORUMAI -> Šalia istorijos Message format 
 
Vienuolis
Posted 2015-03-22 21:04 (#96450 - in reply to #96445)
Subject: RE: Ar do atomanum sanojų kalbų?



Extreme Veteran

Posts: 516
500105
Location: Vilnius
 
Pavasario lygiadienio (lyguo) ir Žemės dienos proga prisiminiau Justino Marcinkevičiaus posmą:

Šventumas iš žemės.
Iš galvojimo apie ją.

Ne veltui Jonas Kubilius įstūmė jį Mokslų akademijos tikruoju nariu, sakydamas, kad šio poeto įžvalgos ne tik gilios, svarbios, taiklios, bet ir matematiškai tikslios.

Šventumas reiškiasi ne svajonių aukštybėse, ne gražbylystės srautuose, o žemiškų žmogaus darbų kasdienybėje, ypač santykyje su gamta (per žmonių tarpusavio santykių subjektyvumą sunkiau juos vertinti objektyviai) — iš jo rūpesčio tėviškės žeme, iš pastangų mokytis ir elgtis pagal gamtos dėsnius.

Istorija rimtai (kritiškai) domėtis mane kadaise paskatino akad. Juozas Jurginis pastaba, kad „geras žmogus“ lietuviams reiškia visai paprastą, tikslią ir aiškų sąvoką — tai visavertis žmogus: savarankiškas ūkininkas, sugebantis išlaikyti save, prasigyventi savo darbu, gyventi oriai ir padoriai (čia savais žodžiais, nes kontekstas buvo siauru klausimu — kiek gerų žmonių kariuomenės galima surinkti). Panašiai neutrali sąvoka, kaip ir geroji (ne išvirkščia) rūbo pusė, sveika (mezginio) akis, sveikas (nesusirgęs) žmogus, sveikas protas.

Nors demokratinė inteligentija ir krikščionių bažnyčia tūkstantį metų tikina, kad visi žmonės yra nuodėmingi, negali būti šventų šiame pasaulyje (todėl visų teisės lygios), šeimos ūkiais dar gyvenančių lietuvių papročiuose ir tautosakoje šventumas nėra joks stebuklas, o norma, įprasta kasdienybė. Išimtis ne šventumas, o nuodėmė, nesusilaikymas pagundai. Nesugedęs lietuvis (auklėtas ne mokyklos, grožinės literatūros, meninių filmų, televizoriaus) nepasisavins svetimo, net jei niekas to nesužinos. O sužinojus ir smulkiausia vagystė — nenuplaunama gėda visam gyvenimui, tėvams ir visai giminei.

Bet toks požiūris tik kultūrinio (veislinio) — švento žmogaus. Laukiniams ir įnamiams tai visai nesuprantamas, jų akimis kvailas požiūris. Net tėvus apgavęs jų vaikas susilauks pagyrimo, jei tai padarė išmaniai, įtikinamai — gabus atžala, gyvenimas jo bus sėkmingas. Herodoto graikai (griekiai) lietuvius (Šiaurėje gyvenusius užušilius — hiperborėjus) laikė nesuvokiamo šventumo pusdieviais. Daugybė faktų, kad net dievais Pietuose būdavo vadinami tikri žmonės. Gali būti, kad anglų kalbos žodis god kilęs iš godo — dar nesugedusio išeivio iš Lietuvos.

Visai logiška, kad iki krikšto „šventas“ reiškė dar nė kiek nepagedusį — orų, garbingą, šviesios atminties, skaidrių ketinimų, švarios sąžinės, nuodėme nesusitepusį žmogų. Juolab, kad ir išoriškai kultūrinė tauta ryškiai išsiskyrė balta oda, mėlynomis akimis, šviesiais plaukais.
 
Top of the page Bottom of the page



Jump to forum :
Search this forum
E-mail a link to this thread

 

(Delete all cookies set by this site)
Running MegaBBS ASP Forum Software
© 2002-2017 PD9 Software